Jame nėra visus bauginančios retorikos, priešų paieškos ir teiginių, kad prezidentė nebeleis oligarchams ir nusikaltėliams valdyti valstybės, ryžtingai kovos prieš korupciją ir kitas visuomenės negeroves. Nekalbama ir apie nukirstinas pareigūnų galvas. Sakyčiau pranešimas yra toks, kokių neturėjome per penkerius Dalios Grybauskaitės valdymo metus. Pranešime visur sakoma ne „aš“, o „mes“. Pranešimas, kuris telkia ir vienija žmones ir kuris vertas būti pavadintu DEMOKRATINĖS Respublikos Prezidento PRANEŠIMU.
Dar prieš savaitę rašiau: „kur mums rasti tą jėgą, kuri mums visiems grąžintų Nepriklausomybės aušroje turėtą orumo jausmą? (...) Kad taip įvyktų, prezidentei reikia labai nedaug: pakeisti savo valdymo modelį iš „valstybė-tai aš“ į „valstybė-tai mes“. Ir nors šiai prezidentei taip pasielgti būtų nepaprastai sunku, bet juk viltis miršta paskutinė.“
Ir nors opozicijos lyderis A. Kubilius pamatė, jog žodis „mes“ reiškia tik tiek, kad prezidentė nieko nebesitiki iš šios vyriausybės, bet aš manau, kad prezidentės „mes“ reiškia tik tiek, kad ne ji viena, o kartu su Vyriausybe ir Seimu spręs visas problemas.
Taigi, viltis ne tik nenumirė, bet jau realizavosi, jei po tokio pranešimo seks jam adekvatūs prezidentūros veiksmai. O jie, mano nuomone, turėtų būti tokie:
1. Prezidentė griežtai laikosi Konstitucijos ir įstatymų.
2. Prezidentė griežtai laikosi valdžių atskyrimo principo ir atsisako būti dar vienu Ministrų Tarybos premjeru.
3. Prezidentė savo metiniuose pranešimuose informuoja apie problemas ir gali net siūlyti Vyriausybei ir Seimui jų sprendimo variantus, galutinį žodį palikdama šioms institucijoms.
4. Prezidentė svarbiausius užsienio politikos klausimus aptaria pasikvietus Seimo užsienio reikalų komitetą. Reikėtų prezidentei, vardan Valstybės gerovės, atsisakyti moteriškų ambicijų ir pradėti bendrauti ir su didelę užsienio politikos patirtį turinčiu eksprezidentu V. Adamkumi.
5. Ir, pagaliau, prezidentė atsisako butaforinių spaudos konferencijų ir žurnalistinių liokajų paslaugų.
Jei taip įvyktų, tai tokia prezidente galėtume visi didžiuotis.
O dabar apie tai, ko nepasakė prezidentė savo metiniame pranešime ir ką vis vien reikės pasakyti jei ne šiandien, tai rytoj.
Prezidentė kalbėjo apie socialinę atskirtį, bet nė žodžio nepasakė, kad jai iš esmės sumažinti būtina gili mokesčių sistemos reforma žymiai sumažinant mokesčius už darbines pajamas ir padidinant kapitalo mokesčius. Tokios reformos nepadarius apie didelę socialinę atskirtį kalbėsime ir kalbėsime dar ne vienerius metus.
Prezidentė nutylėjo ir apie kitą dabar labai eskaluojamą problemą, apie homoseksualų šeimas. Kad turime homoseksualus - niekam ne naujiena. Jie tokie patys kaip ir kiti ir jiems būtina žinoti savo teises.
Nors, mano nuomone, homoseksualumas – tai ne norma, o anomalija. Negali būti laikoma norma tie santykiai, kurie naikina pačią visuomenę. Todėl didžiuotis savo homoseksualumu ir reklamuoti tai kitiems nevertėtų. Bet yra kaip yra. Dabar kalbama apie homoseksualų šeimas.
Galime jas įteisinti, nors visados reikia galvoti ir apie ateitį. O ateitis tokia: šios šeimos pareikalaus leisti joms auginti vaikus. Leidžiame, nors mokykloje bus nemaža patyčių apie dvi mamas ir nė vieno tėčio ir atvirkščiai. Na, vaikai su laiku apsipras. Eikime toliau.
Homoseksualios šeimos ims vaikus iš vaikų namų. Tai gerai. Bet kas bus, kai tie namai bus tušti ir vaikų pasiūla nebetenkins paklausos. Tada atsiras šeimų specialiai gimdančių vaikus, kuriuos parduos homoseksualams. Ar kas nors ims tvirtinti, kad laisvos rinkos sąlygomis to nebus? Taip vaikus paversime preke. Ar to tikrai norime?
Dabar belieka pasiaiškinti, kodėl prezidentė apėjo šias dvi problemas. Kodėl jai nemaloni homoseksualumo problema galima paaiškinti tuo, kad ji, būdama eurokomisare buvo įrašyta į internetinį Europos politikų -homoseksualų sąrašą grafoje „lesbietės“. Iš šio sąrašo buvo išbraukta išrinkus ją prezidente.
Kodėl ji apėjo mokesčių reformą galima tik spėlioti. Iš visų versijų tikėtina versija, kad tai būtų supykdę tuos pačius oligarchus, prieš kuriuos ji buvo iškasusi karo kirvį dar pirmos savo kadencijos pradžioje. O tai gali atsiliepti jos aukštiems reitingams.
Bet abu paaiškinimai - tik versijos. Tiesa gali būti ir kita. Bet ją žino tik pati prezidentė. Tačiau nesvarbu, kokia būtų ta tiesa, tai visiškai nemažina jos ryžtingo posūkio vertės. Žinoma, jei tai nėra tik viešųjų ryšių akcija. Viliuosi, kad ne. Pasikartosiu: viltis miršta paskutinė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.