Jeigu M.Lukšienė matė Lietuvos mokyklą kaip įstaigą, kurioje ugdomi savarankiški, kultūringi ir pilietiški žmonės, besirūpinantieji tautos išlikimu, tai dabar Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkės lituanistės Jūratės Voloskevičienės nuomone, švietimas yra visiškai sužlugdytas.
Sakyčiau, visus tuos metus buvo vykdomas jo genocidas. Sunaikintos kaimų, mažų miestelių mokyklos. Net ir miestuose jos naikinamos. Švietimas tapo preke, paslauga, bet jau ne būtinybe. Mokytojas paverstas paslaugos teikėju, o mokinys - klientu, kuris visada teisus. Todėl daugumai mūsų ugdytinių išaugo ragai“.
Šie kartūs mokytojos žodžiai apibūdina realią švietimo sistemos būklę Lietuvoje. Negaliu tvirtinti, kad politikai to nemato. Tikėtina, kad mato, bet politikams švietimas tėra tik jų mėgstamas žaislas, o ne pagrindas, ant kurio laikosi visa valstybė.
Nors romėnai ir sako, kad valstybės pagrindas yra teisė, bet sutikime, kad teisės, kaip tokios, atsiradimo prielaida yra švietimo sistema. Jei ji ydinga, tai ydinga bus ir teisė. Turėsime telefoninę teisę ir selektyviąją teisę, kurios pagrindas „kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui“.
Galime tada vadintis teisine valstybe, kurioje teismai, prokurorai ir advokatai vadovaujasi įstatymais, bet tokia valstybe nebūsime, nes tuos pačius įstatymus apeidinėsime, jais remsimės vykdydami suinteresuotų asmenų, jų grupių ar net nedraugiškų mums valstybių užsakymus, ką, beje, matome ir šiomis dienomis.
Bet grįžkime prie temos. Jei, anot J. Voloskevičienės, per visus atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus buvo vykdomas švietimo genocidas, nors čia geriau tiktų diversijos terminas, tai įvardinkime jo vykdytojus ir jo aukas. Tada aukščiausio rango genocido vykdytojai yra tie, kurie pasirašo Seimo priimtus ydingus švietimo įstatymus.
Žemesnio rango vykdytojai yra tie, kurie už tokius įstatymus balsuoja Seime. Dar žemesnio rango vykdytojai yra tie, kurie paruošia tuos įstatymus. Dar žemesnio rango vykdytojai yra Švietimo ministerijos vadovai, kurie tuos įstatymus įvelka į praktinį rūbą, užuot pasakę, kad tokių įstatymų nevykdys ir todėl atsistatydina.
Na, o kas gi genocido aukos? Visų pirma tai mokytojai, kurie supranta, kas vyksta, bet nieko pakeisti negali. Bet ne jie laikytini daugiausiai nukentėjusiais. Daug daugiau nukenčia vaikai, nes jų gyvenimas yra luošinamas. Bet ir ne jie laikytini labiausiai nukentėjusiais.
Nuo švietimo genocido labiausiai nukenčia pati valstybė, kurioje įsigali smurtas, korupcija, atsiranda neturinti jokių pilietiškumo principų pareigūnų armija, kurių gyvenimo alfa ir omega- tai kaip prisivogti iš valstybės (t.y., iš mūsų visų) kuo daugiau pinigų. Jie nebijo nei Dievo, nei velnio, nei, pagaliau, belangės, nes tikisi, jei bus pagauti už rankos, tai padedant kitiems tokiems išvengs bausmės. Tai drąsūs žmonės ir drąsūs todėl, kad jie mokykloje taip ir nesužinojo, kad egzistuoja dar ir vertybių sistema, kuri kiekvieną individą daro žmogumi.
Ką pavyko pasiekti per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį? Abiturientai palieka mokyklas ne tik neturėdami aukščiau minėtos vertybių sistemos, bet ir neįgiję pakankamo kalbinio, matematinio, gamtamokslinio raštingumo pagrindų.
Negana to, pati mokytojo profesija tapo nepatraukli. Jei anksčiau mokytojo autoritetas visuomenėje buvo labai aukštas, o jo žodis mokiniams buvo šventas, tai dabar mokiniai gali nebaudžiami tyčiotis iš mokytojų. Todėl mokytojais pasiryžta tapti arba idealistai arba tie, kurie neranda labiau prestižinio darbo. Ir visa tai ir dėl atsainaus valdžios požiūrio į švietimo svarbą, ir dėl hipertrofuoto požiūrio į vaiko teises, užmirštant, kad šalia teisių egzistuoja ir pareigos.
Ar gali būti mokytojo autoritetas visuomenėje aukštas, jei jo sunkų darbą valdžia įvertina kokiu 1,5 MMA? Ar gali būti aukštas mokytojo autoritetas visuomenėje, jei mokyklų vadovybė neturi priemonių, kaip suvaldyti įsisiautėjusius moksleivius..
Senais laikais tokie mokiniai gaudavo vadinamąjį „Vilko bilietą“ t.y., būdavo pašalinami iš mokyklos be teisės įstoti į kitą. Jiems belikdavo profesinės mokyklos. Bet dabar mokyklų vadovai nežino kaip reikia elgtis su tais, kurie nenori mokytis ar siautėja mokykloje.. Išmesi iš mokyklos- prarasi „krepšelį“ . O krepšelių visuma ir sudaro mokyklos biudžetą Tą puikiai žino ir mokiniai, todėl ir šokdina mokytojus pagal savo muziką.
Mano giliu įsitikinimu švietimo krepšelizacija sudavė mirtiną smūgį M. Lukšienės tautinės mokyklos koncepcijai ir padarė mokyklas verslo įmonėmis ir anarchijos židiniais. Už tai Lietuvos žmonės gali būti dėkingi įvairaus plauko liberalams, kurių apstu kiekvienoje politinėje partijoje.
O dabar keletas sakinių apie tai, kas darytina. Nemanau, kad mokytojų streikai iš esmės pakeis padėtį. Jie, greičiau, skęstančiojo paskutinis klyksmas. Jei valdžiai tas priešmirtinis šauksmas įeis pro vieną ausį, o išeis pro kitą nepalikdamas jokių pėdsakų valdžios smegenyse- tai parodys tik valdžios požiūrį į bendražmogiškąsias vertybes ir skatins nusikalstamas veikas, su kuriomis nebesugebės susidoroti policija ir kitos teisėsaugos institucijos, nes ir jose atsiras „savų žmonių“.
Norint pakeisti situaciją iš esmės reikalingi du kardinalūs sprendimai:
1. Atsisakyti „krepšelizacijos“ mechanizmo ir
2. Rasti tuos 0,5 milijardo Lt mokytojų atlyginimams pakelti, tuo parodant naują valdžios požiūrį į mokytojus ir visą švietimo sistemą.
Tiems, kurie paklaustų, kur gi padėta ta pusė milijardo, atsakau:
1. Ji padėta šešėlinėje ekonomikoje, tereikia ryžtingai reorganizuoti mokesčių administravimą taip, kad nė vienas įmonės vadovas neturėtų laisvų pinigų vokeliams ir ...kyšiams.
2. Ji padėta tų energetikos valdininkų kišenėse, kurie iš mūsų visų ją ir „nukniaukė“
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.