Tačiau instituto vadovų elgesys su devyniems studentams neįtikusiu filosofu V. Radžvilu parodė, kad institute studentai mokomi ne tik tarptautinių santykių ir politikos, bet ir kaip nesilaikyti Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų. Kitaip tariant institutas yra ta Lietuvos Respublikos teritorijos dalis, kurioje negalioja nei Lietuvos Konstitucija, nei Lietuvos įstatymai.
Tai, ko gero, vienintelė tokio tipo universitetinė įstaiga Lietuvoje. Ji unikali dar ir tuo, kad jai vadovauja ne VU vadovų paskirti administratoriau, o devyni studentai, kurie ir sprendžia, kokios disciplinos turi būti dėstomos šiame garbiame institute. Kad tokie mano teiginiai neliktų tik bendromis frazėmis, tegu kalba argumentai.
Konstitucijos 25 straipsnis
„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“
Konstitucijos 42 straipsnis
„Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
10 straipsnis. Saviraiškos laisvė1
1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.
Atrodytų, viskas aišku. Konstitucija, kaip ir minėta konvencija turėtų galioti ir TSPMI teritorijoje. Vadovaujantis šių dokumentų normomis kiekvienas TSPMI profesorius turi teisę išdėstyti savo požiūrį į tarptautinius ir politinius santykius. Požiūris į ES nėra jokia išimtis. Nėra jokia naujiena jog prof. V. Radžvilas yra euroskeptikas ir moka savo koncepciją įdomiai, logiškai ir labai įtaigiai išdėstyti. Galima pritarti ar nepritarti jo kritiškam požiūriui į ES, bet negalima atmesti jo teikiamų argumentų vien dėl to, kad „mano požiūris kitoks, nei V. Radžvilo“.
Pagarbos verti profesoriai, kurių paskaitos pasižymi tokia griežta vidine logika. Pagarbos verti ir tie studentai, kurie pateikia kontrargumentus , griaunančius tą logiką. Nes tik argumentų-kontrargumentų „mūšyje“ gimsta tiesa.
Tuo metu jau minėti 9 TSPMI studentai vietoje argumentų pateikia tokią politinę deklaraciją: „dauguma prof. V. Radžvilo dėstomų temų „...yra menkai arba visai nesusijusios su Europos studijomis (Europos idėjos tematika yra „pritempiama“)“, „...dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą...“, „...išsakomas subjektyvus požiūris į Europos Sąjungą neleidžia susipažinti su esamu platesniu akademiniu diskursu, o tai neatitinka programoje numatyto pagrindinio dalyko tikslo“. Kitaip sakant, nenoriu lankyti prof. V. Radžvilo paskaitų, nes jo idėjos man nepatinka.
O įsiteikdami jiems TSPMI vadovai net pažeidžia Konstitucijos normas. Ir taip pamoko studentus, kad Konstitucijos bei įstatymų galima ir nepaisyti, jei ji prieštarauja šių asmenų norams. Kas gyveno Lietuvoje gūdžiais tarybiniais laikais, tas prisimena, kad TSRS Konstitucijoje buvo deklaruota žodžio laisvė. Bet tie, kurie bandydavo ja pasinaudoti, gaudavo kulką į kaktą arba, geriausiu atveju, atsidurdavo Sibire.
9 TSPMI studentai instituto vadovų rankomis mėgina įdiegti buvusios TSRS žodžio laisvės modelį į TSPMI, Sibiru laikydami visą ne TSPMI teritoriją. Ir atranda pritariančių ir už instituto sienų. Taip sakant, mūsų balsas – liaudies balsas. Tą taip pat matėme buvusioje TSRS.
Ar reikėjo šio naujo nesantaikos židinio Lietuvoje? Manau, kad nereikėjo Būtų užtekę TSPMI vadovų dviejų žodžių: „suklydome, atsiprašome“. Bet jų nebuvo, todėl dabar, tokioje demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, gali sekti rimtesni žingsniai,