Laisva rinka yra laisva rinka, o liberalų įvestas „studento krepšelis“ tai tarsi parakas šioje kovoje.
Ir čia naudojamos įvairios technologijos: nuo tokių, kurios nekelia daug abejonių, iki „juodųjų“ technologijų. Niekas negali priekaištauti kuriam nors universiteto gerbėjui, jei jis išdėsto, kokios yra naudojamos modernios mokymo technologijos, kurios Lietuvos universitetus priartina prie Vakarų valstybių. Niekas negali peikti universiteto, kuris savo informaciniame leidinyje pasako apie savo turimą mokslinį potencialą, apie turimas specializacijas, apie tai, kaip to universiteto magistrai ir daktarai darbais garsina savo Alma Mater. Natūralu ir tai, kai universitetai aprašo studijų ir buitines sąlygas, kurios sudarytos kiekvienam studentui. Sutikime, kad sunku būtų rasti bent du universitetus, kurių minėti aukščiau parametrai būtų vienodi. Visa šių parametrų visuma ir leidžia jaunam žmogui pasirinkti universitetą ir...savo ateitį.
Sutikime ir su tuo, kad nėra universiteto nei Vakaruose, nei Lietuvoje, kuriame nebūtų jokių problemų ir trūkumų.
Bet kada spaudoje atsiranda straipsnis, kuriame išvardinti vien tiktai trūkumai, kurie sutapatinami dar ir su nusikalstama veikla, tada pradedi galvoti, ar straipsnis nėra užsakytas, o jo autorius ar autoriai tikrai vadintini padoriais žmonėmis.
Tokio įvertinimo vertas „Atviras kelių magistrų laiškas apie nukarūnuotą MRU... (15min.lt, 2014.06. 09). Jame Mykolo Romerio universiteto magistrai pateikia daug informacijos apie situaciją MRU, bet šioje informacijoje nėra pavardžių. Todėl ji niekuo nesiskiria nuo portalo VPP (viena ponia pasakė) teikiamo informacinio triukšmo.
Galima tik paklausti minėto straipsnio autorių, kodėl jie praregėjo tik po penkerių studijų metų? Kodėl jie per studentų organizacijas ir savo principingus profesorius (o tokių ten dauguma, pakanka paminėti tokius aukštos kvalifikacijos ir tokios pat aukštos moralės teisininkus, kaip profesoriai V. Pakalniškis, V. Sinkevičius, J. Žilys ir tt. ir tt.) jie nevardino negerovių, kurias dabar papylė kaip iš gausybės rago? Kodėl tie magistrantai, matydami blogą universitetą, jo nemetė ir nepasirinko geresnio, o ramiai rinko įskaitas ir egzaminų balus, kuriuos jiems rašė blogi profesoriai? Ir ko verti tada jų pačių magistro diplomai? Todėl drįstu teigti, kad publikacija be konkrečios (su pavardėmis) informacijos yra tik informacinis triukšmas, o jo autorių padorumas –abejotinas.
Žibalo į ugnį įpylė ir pats Švietimo ministras, pareiškęs, kad M. Romerio universitetas priima prasčiausiai mokyklą baigusius studentus. Jo nuomone, turi būti įvesta kartelė (ribinis vidurinio mokslo balas), kurios neperšokęs mokyklos abiturientas negalėtų net pretenduoti tapti universiteto studentu: „Kartelė turėtų veikti gerindama kokybę. Aš suprantu MRU rūpestį, bet mes turime žiūrėti valstybiškai, o ne vienos įstaigos akimis. Kai kuriuose universitetuose abejonių kelia priimamų žmonių kokybė. Įsivaizduokite, jei įstoja su keliais balais iš 20, nesimokęs mokykloje, tačiau tėvai davė pinigų, jis atėjo į universitetą ir nori studentauti. Taigi jis demoralizuoja visus tuos, kurie iš tikrųjų nori mokytis“.
Čia ministras pervertina pinigų reikšmę ir daro prielaidą, kad toks studentas nebus išmestas iš universiteto jau po pirmos egzaminų sesijos. Be to, jam nesuprantama ir tai, kad aštuoniolikmetis jaunuolis tame amžiuje darosi suaugusiu ir į studijas dažniausiai kimba visu rimtumu.
Negaliu nesutikti su MRU rektoriumi prof. Alvydu Pumpučiu, kuris klausia: „kokie tikslai įstatymo pataisomis keliami: aukštųjų ribojimo ar skatinimo. Pasak A. Pumpučio, intelekto užvaldymo klausimai dabar labai aštrūs, visas pasaulis eina aukštojo mokslo skatinimo keliu. Aukštasis mokslas esą tampa sfera, kuri stiprina ir šalies gynybinį pajėgumą, ekonominį savarankiškumą ir netgi valstybės suverenitetą. Štai Kinija paskelbė, kad 2030 m. turės 50 proc. žmonių su universitetiniu išsilavinimu.
Naujojo įstatymo projektas aiškiai eina ribojimo keliu. Tai ne tas kelias ir ne tie principai. (…) Tikrai kyla nerimas. Jeigu toks kelias būtų pasirinktas, tai Lietuva po kiek metų būtų užvaldyta be jokių tankų ir be jokios intervencijos. Čia yra grėsmės“.
Vėl ministro teiginiai: „Antra, jis įgyja diplomą, kuris nieko nereiškia, nes studentas jokių žinių neįgijo. Tai devalvuoja ir smukdo paties diplomo bei aukštojo išsilavinimo prestižą Lietuvoje. Jeigu mes norime kalbėti, kad esame žinias eksportuojanti šalis, žinių ekonomika, technologijos, o kai kurie mūsų diplomantai nesugeba žodžio su žodžiu surišti, nežino bazinių dalykų, tai mes greitai atsidursime kai kurių Pietų Europos šalių situacijoje. Šis sumanymas itin graso MRU, kuris pastaraisiais metais yra absoliutus lyderis priimant studentus į mokamas studijas“.
Čia padaryta esminė prielaida, jog diplomai MRU perkami už pinigus. Esą nors studentas blogai mokosi, tačiau jo išmesti neketinama, nes prarandamas studento „krepšelis“. Man sunku įsivaizduoti, kad kuris nors MRU profesorius ar docentas rašytų nevykėliui studentui patenkinamą ar net gerą balą, galvodamas apie krepšelį. Negi Švietimo ministras laikosi nuomonės, kad visi universitetų profesoriai tapo tokiais liberalais, kuriems pinigai lemia viską. Ar ministras kalba iš savo patyrimo ir nežino, kad profesoriai ir docentai turi aukštai išvystytą savigarbos jausmą, kuris nepardavinėjamas nei už pinigus nei pagal rektorato nurodymus.
Dabar pats laikas pakalbėti apie universitetų reitingavimo ypatybes. Sutikime, kad reitingai turi prasmę tik tada, jei reitinguojami tai pačiai mokslų grupei priklausantieji universitetai. Nesąmonė lyginti socialinių mokslų ir gamtos mokslų universitetus. Arba muzikos akademijas su inžinerinių mokslų universitetais. Negalima naudoti reitingams skirtingų grupių universitetų absolventų paklausos rodiklių. Be to, kiekvienas profesionalas žino, kad klausimų turinys irgi turi nemažai įtakos reitingų rezultatams. Visa tai išanalizuota prezidentūros darbuotojų (DELFI, 2014.05.31), todėl nėra jokio reikalo kartotis.
Pravartu prisiminti ir MRU istoriją. Tai didžiausias Lietuvoje socialinių mokslų universitetas, kartu išaugęs su demokratine visuomene, kuriame dabar dirba per 800 dėstytojų ir mokosi apie 18000 studentų.
Pabrėžtina, kad šis universitetas visada jautė Nepriklausomos Lietuvos poreikius. Vos atstačius Lietuvos nepriklausomybę ir matant kvalifikuotų ir kultūringų policininkų stygių 1990 metais šis universitetas buvo įkurtas kaip Policijos akademija, kurio absolventai tapo nūdienos išsilavinusių ir kultūringų policininkų branduoliu.
1996 metais jis buvo pervadintas Lietuvos teisės akademija ir tapo partneriu Vilniaus Universiteto Teisės fakultetui ruošiant vakarietiškos mąstysenos teisininkus. 2004 metais pervadintas Mykolo Romerio universitetu, kuris ruošia ne tik teisininkus, bet ir ekonomistus, viešojo administravimo, viešojo saugumo ir informatikos specialistus, politologus bei edukologus. Juos ruošia ir kiti Lietuvos universitetai, todėl atsiradusi tarp jų konkurencija automatiškai tampa pažangos varikliu.
Iš pateiktų argumentų visumos niekaip neišplaukia išvada, kurią daro keli MRU magistrantai, jog Mykolo Romerio Universitetas yra blogas universitetas, kuriame neverta studijuoti. Greičiau darytina priešinga išvada.
O kaip su tikrus ar tariamus trūkumais, apie kuriuos rašo MRU magistrantai? Kiekvienas universitetas jų turi ir kiekvieno jų veiklą visados galima tobulinti.