Tada atrodė, kad visi galės lengviau atsikvėpti, nes Lietuvoje įsigalės teisės viršenybės principas, kuris bus taikomas kiekvienam Lietuvos piliečiui nepriklausomai nuo jo visuomeninio statuso.
Bet to neįvyko, nes prasidėjo demokratinei visuomenei nepriimtini reiškiniai. Generalinis prokuroras buvo kvietinėjamas pas tuometį Aukščiausios Tarybos pirmininką, kur gaudavo nurodymus kaip jam derėtų elgtis vienu ar kitu atveju. Jam buvo aiškinama, kad reikėtų užmerkti akis ir nematyti tų nusikaltimų, kuriuos padarė valdančios daugumos politikas ar ją palaikantis kitas asmuo.
Taip liko nenubausti Bražuolės tilto sprogdintojai, Pakaunės maišto organizatoriai ir dalyviai, Juro Abromavičiaus žudikai ir pučo metu bailiai pabėgęs iš savo posto ministras pirmininkas Albertas Šimėnas, kuris turėjo būti teisiamas už valstybės išdavimą. Bet jis, kaip ir aukščiau minėtieji sprogdintojai, žudikai ir maištininkai pasižymėjo „teisingu mąstymu“, todėl nuo jų galvos Generalinis prokuroras nenupešė nei plauko.
Ar matė visa tai eiliniai Lietuvos piliečiai? Drįstu tvirtinti, jog matė, nes generalinį prokurorą pradėjo vadinti „kišeniniu prokuroru“.
Reikia pasakyti, kad net ir dabar, kada Konstitucijos pataisa padarė visus prokurorus teisiškai nepriklausomus nuo kitų valdžių, lengva pamatyti, ar prokuroras priėmė sprendimą pažiūrėjęs į įtakingų politikų veidus ir savo sprendimą priderinęs prie to veido išraiškos, ar sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tik įstatymu ir savo sąžine.
Reikia pasakyti, kad iš visos prokurorų šeimos mažiausiai žvalgosi į politikų veidus žemesnio rango prokurorai. Tuo tarpu generalinis prokuroras kviečiamas į Seimą ir Prezidentūrą, kur verčiamas aiškintis, kodėl buvo priimtas toks ar kitoks sprendimas. Jeigu, pvz., Prancūzijos prezidentas iškviestų aiškintis į Eliziejaus rūmus Generalinį prokurorą, tai kiltų toks visuomenės (taip pat ir politikų) pasipiktinimas, kad prezidentui tektų atsiprašyti ar net atsistatydinti. Todėl joks Vakarų valstybių parlamentaras, parlamentinė komisija ar Anglijos lordų rūmų narys niekados nekviečia prokurorų aiškintis, kaip sprendžiama viena ar kita byla.
Lietuvoje viskas kitaip. Respublikos prezidentei ir jos aplinkai davinėti nurodymus Generaliniam prokurorui - jokia problema. Jei JE gali pareikalauti, kad STT buvęs vadovas Vitalijus Gailius atleistų savo pavaduotoją Vytautą Giržadą, o Gailiui nepaklusus, atleidžia jį patį, tai ar dar kam nors kyla abejonių dėl prezidentės požiūrio į Generalinę prokuratūrą.
Už kur kas mažesnius prasižengimus nei padarytus dabartinės prezidentės Rolandas Paksas neteko prezidento regalijų. Bet tada ir partijoms, politikams ir visuomenei buvo akivaizdu, kad prieš įstatymą visi lygūs ir kad negalima toleruoti net menkiausių Konstitucijos pažeidinėjimų. Dabar tokių partijų nebėra ir tokie politikai arba išmirę, arba jie sėdi krūmuose it kiškiai, o visuomenė jau seniai neatgauna amo, todėl prezidentė nebijo apkaltos ir gali elgtis ne taip, kaip rašo įstatymas, o taip, kaip jai šauna į galvą.
Ji gali suniekinti teismų sprendimus, gali liepti pašalinti jai neįtinkantį pareigūną, gali daryti tokius sprendimus, kuriems prieštarauja Konstitucija ir įstatymai.
Panašiai elgiasi ir Seimas, kuris gali pareikalauti iš prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiagos, nors įstatymas tai draudžia, gali kviesti generalinį prokurorą aiškintis, kodėl jis sprendžia konkrečią bylą ne taip, kaip to norėtų kai kurie Seimo nariai. Seimas gali net pareikšti nepasitikėjimą generaliniu prokuroru, Bet štai jo atleisti - negali, nors ir labai norėtų, todėl jau dabar ieško būdų, kaip tai padaryti.
Seimas puikiai supranta, kad Generalinio prokuroro atleidimas ne Seimo, o tik prezidentės rankose. Jei ji nesutiks jo atleisti, tai Seimas liks kaip musę kandęs. Kaip tada su Seimo, virš kurio tik mėlynas dangus, prestižu? Ir kaip tada galės darniai bendradarbiauti šios abi valdžios?
Galima tik apgailestauti, kad puolančių generalinį prokurorą institucijų pakanka, bet padedančių Generalinei prokuratūrai vykdyti savo funkcijas ir daryti reformas nėra nė vienos. O juk Seimui turėtų būti ypač svarbu, kad prokurorais pasitikėtų visuomenė, kad jų netampytų kiekvienas politikas, įskaitant ir aukščiausius. Kad visi jie žinotų, kad už tokius veiksmus gresia griežta bausmė: Seimo nariui ir prezidentei –apkalta, kitiems politikams – adekvačios bausmės. Gal tada prokuroras galėtų jaustis nepriklausomu ne tik de jure, bet ir de facto.
Jei Seime būtų pakomitetis ar komisija, kurių paskirtis būtų parlamentinė prokuratūros kontrolė, pasireiškianti nuolatinėmis konsultacijomis su prokuratūra dėl jos reformos, dėl prokuratūros darbo efektyvumo padidinimo. Toks pakomitetis galėtų tada teikti ir būtinas tam įstatymų pataisas. Ir, be abejonės, apsaugoti prokuratūrą nuo kitų valdžių įtakos ir ją ginti nuo politikų išpuolių. Tada prokuratūra jaustų tvirtą Seimo užnugarį, jo kontrolę ir pati stengtųsi savo darbą pagerinti.
Dabar Teisės ir teisėtvarkos komitetas nuolat rūpintis prokuratūros reikalais nepajėgus, todėl prokuratūra yra tarsi našlaitė, kurios niekas nemyli, o visi tik muša ir prievartauja. Generalinį prokurorą - taip pat.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad prokuratūros santykis su valdžia priklauso ir nuo paties generalinio prokuroro „stuburo“. Kaip pavyzdį paminėsiu buvusį generalinį prokurorą Kazimierą Pėdnyčią. Pradžioje buvęs „kišeniniu prokuroru“, vėliau parodė savo kietą stuburą. Kada Izraelio atstovas supeikė generalinį, kad jis, esą, blogai persekioja Holokausto vykdytojus, K. Pėdnyčia taip trenkė kumščiu į stalą, kad net jis sulūžo, ir pasakė: mes žinome, ką reikia persekioti, ir pašau mums to nenurodinėti. Nors perpykęs izraelietis pasiskundė AT pirmininkui Vytautui Landsbergiui, bet net jis K.Pėdnyčios pozicijos nepakeitė. Toks tikrai nepriklausomo prokuroro elgsenos pavyzdys galėjo įkvėpti ir kitus generalinius. Bet neįkvėpė. Deja.
Pabaigoje reikia konstatuoti, kad Konstitucija padarė prokurorą nepriklausomu tik de jure. Ar prokuroras nori būti nepriklausomu ir de facto, priklauso tik nuo jo paties. Jei jis priiminės sprendimus tik vadovaudamasis įstatymais ir savo sąžine – jis bus nepriklausomas ir de facto.
Būtent realios, o ne vien juridinės prokurorų nepriklausomybės ir reikalauja Konstitucija. Prokurorai pirmieji turi rodyti Konstitucijos vykdymo pavyzdį prezidentei, Seimui ir visiems kitiems. Tada būtume vakarietiška demokratinė valstybė, kuriai negalės vadovauti joks Lukašenkos pažiūrų asmuo. Tada dėl prokuratūros užvaldymo nekovotų politinės partijos ar prezidentė ir nebeliktų šito politikų ir Valstybės institucijų nesantaikos židinio. Pati prokuratūra taptų įdomi tik tiems politikams, kurie stengiasi Lietuvą padaryti teisine valstybe.
Bet ar gali net tvirčiausio stuburo generalinis prokuroras, neturėdamas politinio užnugario, atlaikyti prezidentės ar Seimo narių spaudimą, jei už tai jiems negresia apkalta? Manau, kad gali, jei Generaliniam prokurorui garbės ir įstatymų viršenybės principas nustelbia asmeninės gerovės pojūtį.
Ar buvo tokių generalinių prokurorų Lietuvoje? Išskyrus vėlyvąjį K.Pėdnyčią, daugiau tokių neprisimenu. Jei tokių atsirastų - tai mano sena svajonė - pareikščiau jiems pagarbą.
Kita mano svajonė - tai specialus Seimo pakomitetis (ar komisija), kuri prokuratūrai būtų politiniu „stogu“. Kol to nebus, tol Generalinė prokuratūra bus politikų ir Valstybės institucijų mūšio „kas ką“ lauku, nes jos nori padaryti prokuratūrą savo tarnaite, kuri nepaisytų įstatymų ir vykdytų tik šeimininko nurodymus. Jei taip įvyktų, tai galėtume pasakyti „sudie“ demokratijai ir visų piliečių lygybei prieš įstatymą. Tą jau turėjome tarybiniais laikais. Nemanau, kad Lietuvos žmonės tokių laikų vėl pasiilgo.