A. Sakalas. Teisingumas pagal Povilą Gylį

Analitikai yra dviejų tipų. Vieni jų kruopščiai renka faktus ir jų pagrindu daro išvadas. Jos nebūtinai būna teisingos, nes gali būti nežinomas koks nors faktas, kuris jau padarytas išvadas gali apversti aukštyn kojomis.

Taip atsitinka net tokiose demokratinėse šalyse kaip JAV, kada ne pavieniai analitikai, bet ir prisiekusiųjų teismai nuteisia myriop nusikaltimo nepadariusį pilietį, kurio nekaltumas išaiškėja tik po daugelio metų atsiradus naujiems faktams. Bet tokie atvejai - tai tik retos išimtys iš bendros taisyklės, kuri skamba taip: adekvačios išvados galimos tik išanalizavus sukauptą faktinę medžiagą.

Kito tipo analitikai, kuriuos pavadinčiau kvazianalitikais, iš pradžių padaro išvadą, o po to vardina faktus, kurie ją patvirtina ir ignoruoja tai išvadai prieštaraujančius. Jei nesurandama faktų, kurie patvirtintų išankstinę tokio analitiko išvadą, tada jie pakeičiami bendromis frazėmis ir nervus draskančiais lozungais.

Perskaičius Povilo Gylio straipsnį drįstu tvirtinti, kad P. Gylys yra vienas iš žymiausių kvazianalitikų. Bet tegu kalba faktai.

P. Gylio išvada dar nepateikus faktų yra apytikriai tokia: Neringa Venckienė nepažeidė jokių Lietuvos įstatymų ir yra tik auka tų jėgų, kurios valdo Lietuvą. O toliau pateikiami argumentai ar jų pakaitalai.

P. Gylys pradeda nuo teiginio, kad teisėjo Jono Furmanavičiaus byla neištirta, nes (cituoju P. Gylį) „daugelis akademinės ir politinės aplinkos žmonių netiki, kad teisėsauga atliko savo darbą sąžiningai ir sako, kad tai labiau panašėjo į imitaciją. Geriausiu atveju. Blogiausiu – į tikrų nusikaltimo dalyvių dangstymą. (...) l.e. generalinio prokuroro pareigas Darius Raulušaitis leptelėjo – ši byla ir šiuo metu tiriama. Ką reiškia toks, gal būt, užklupto prokuroro atsakymas? Ogi pripažinimą, kad iki šiol nėra aišku, kas ir dėl kokių motyvų nužudė teisėją, taip pat Laimutės Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę. Kartu tai viešas pripažinimas, kad nėra teisiškai įrodyta, kad šį nusikaltimą įvykdė Drąsius Kedys“.

Kaip matome P. Gylys pateikia kaip svarų argumentą „daugelio akademinės ir politinės aplinkos žmonių“ nepasitikėjimą teisėsaugos veiksmais. Bet sutikime, kad nepasitikėjimas ar pasitikėjimas – nėra joks argumentas, o tik galbūt net nedidelės žmonių grupės nuomonė, kuria teisinėje valstybėje joks teismas vadovautis negali, nes tada teismas mažai kuo skirtųsi nuo Linčo teismo.

D. Raulušaitis pasakė tiesą: byla, kurioje kaltinamaisiais yra D. Kedžio bendrininkas R. Ivanauskas ir jo sugyventinė, dar teisme. Ir tai nereiškia „kad nėra aišku, kas ir dėl kokių motyvų nužudė teisėją ir V. Naruševičienę“.

Jau pats faktas, kad kaltinamųjų suole sėdi D. Kedžio bendrininkai rodo, kad teisėsaugai visiškai aišku, kad nusikaltimą padarė D. Kedys. Jo, deja, nebėra gyvųjų tarpe, o negyvų žmonių teisti neleidžia įstatymas.

Todėl negali būti jokio teismo sprendimo, kuris pripažintų D. Kedį žudiku, nors prokuratūra ir surinko visus nenuginčijamus įrodymus. Ir nėra žinoma jokių kitų versijų, kaip tik ta viena. O spekuliuoti, kaip tai daro P. Gylys, jog D. Kedys nekaltas dėl to, kad nėra teismo atitinkamo sprendimo, todėl galioja nekaltumo prezumpcija, neturi nieko bendra su teisingumu, apie kurį kalba P. Gylys.

Neverta kalbėti apie tokius P. Gylio argumentus kaip antai „kodėl po teismus tampomas buvęs policijos generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas ir kiti aukšti policijos pareigūnai?“.

Jam turėtų būti žinoma, kad juos teisia už tai, kad jie tinkamai nereagavo į gautą informaciją apie D. Kedžio suplanuotas žmogžudystes.

Padaręs neteisingą išvadą, kad D. Kedys yra ne žudikas, o tik nekalta avelė, P. Gylys žengia kitą žingsnį. Jis teigia, kad „Kedžių ir Venckų šeimos pastangos siekti teisingumo, apginti mirusių ir gyvųjų šeimos narių garbę ir teises atsimuša į sisteminę neteisingumo, abejingumo ir, drįstu sakyti, nusikalstamo solidarumo sieną. Dar daugiau – SISTEMA atakuoja tariamai kaltus, o iš tiesų jai neįtinkančius žmones“.

Taigi, turime, pasirodo sistemą, kurios tikslas kaip nors sudoroti N. Venckienę ir jos artimuosius (ir kuo šie žmonės SISTEMAI pavojingi? - mano klausimas). Ir nė žodžio apie tai, jog teisme įrodyta, kad L. Stankūnaitė „neskolindavo“ savo dukters pedofilams. Nė žodžio, jog Andrius Ūsas nebuvo pedofilas. Nė žodžio apie tai, kad teisėja N. Venckienė nevykdė teismo įsiteisėjusio sprendimo, fiziškai priešinosi pareigūnų veiksmams. Nė žodžio apie tai, kad vaikas turi augti su savo mama, jei jos teisės nėra apribotos.

Kiekvienas vaikų psichologas žino, jog vaikui didelė trauma, kada iš jo atimama motina. Nė žodžio apie tai, kad kai Seimas atėmė iš N. Venckienės imunitetą jos drąsa ginti savo teises Lietuvoje išgaravo.

Šie ir kiti faktai netelpa į P. Gylio pasirinktą schemą, todėl jų ir nematome P. Gylio straipsnyje. Už tai jame yra tokie „argumentai“, kad SISTEMA nori susidoroti su N. Venckiene, todėl ji priversta slapstytis užsienyje, kad ji teisingai elgiasi nelankydama Seimo posėdžių.

Vadinasi apkalta buvo tik dar vienas SISTEMOS veiksmas. O ta SISTEMA, anot P. Gylio, tai „pedofilijos klanas ar galingi politikai“. Kas konkrečiai priklauso tam klanui ir galingiems politikams – P. Gylys nesako, nes pats nežino. Ir kol nepasakys jų pavardžių, tol P. Gylio teikiama informacija bus tinkama tik jautrių sielų pagraudenimui.

Galima būtų diskutuoti apie kitus P. Gylio bendro pobūdžio teiginius, kaip „Ekskomjaunuoliškoje žiniasklaidoje įsikūrę beletristai kuria pasakas apie jos nelaimingą meilę teisėjui, apie nuostabią Garliavos mergaitės mamą, kurią nuskriaudė visagalė N. Venckienė, apie galingą, nužudymus organizuojančią moterį, apie menkų kaltinimų išsigandusią politikę. Dalis žmonių, net kai kurie Seimo nariai patikėjo šia beletristine fantastika. Sakau fantastika, nes fantazijos ten daug, o įrodymų praktiškai nerasta. Ir neieškoma.

Tų Seimo narių ir dalies žmonių patiklumas neturėtų stebinti. Visada galiojo taisyklė: „Meluok, meluok akiplėšiškai ir bent dalis žmonių skleidžiamą melą priims kaip tiesą“.

Tą P. Gylys ir daro savo straipsnyje iš kalno pasirinkęs modelį ir nustatęs kaltuosius ir aukas.

Reziumuojant pasakysiu, kad teisingumas pagal P. Gylį yra tik tai, kas sutampa su jo nuomone, visa kita melas. Bet taip nesielgia joks rimtas mokslininkas.

Pabaigai atsakysiu į P. Gylio pateiktus klausimus:

1) Ar teisėjos atžvilgiu tikrai galioja nekaltumo prezumpcijos principas? O gal atvirkščiai – ji iš anksto, a priori visada yra kalta? 

Atsakau: Taip, teisiškai ji nekalta, kol teismas nepasakė kitaip, bet tik teisme, o ne vengdama jo, N. Venckienė gali paversti prokurorų kaltinimus niekiniais.

2) Ar Jūs iš tikrųjų manote, kad rimtų priežasčių jai trauktis iš Tėvynės nebuvo?

Atsakau: nebuvo, nes savo teises reikia ginti teisme, o ne pabėgus į kitą valstybę.

3) Ar jai buvo užtikrinta teisė į gynybą Konstituciniame Teisme?

Atsakau: buvo, jos teises gynė advokatas, nes ji pati nepanoro jų ginti.

4) Ar nebus laužomas Seimo statutas, kuriame numatyta, kad asmeniui, kuriam taikoma apkalta, raštu ir pasirašytinai pranešama apie apkaltos vykdymą Seime (žr. 240 str.)? 

Atsakau: laužomas, todėl Konstitucinio Teismo išvada buvo reikalinga.

Ir pats klausiu, kaip vykdyti apkaltą, jei prasikaltęs Seimo narys slapstosi ir neįmanoma jo surasti arba jis atsisako pasirašyti gautą pranešimą?