Išties, Lietuvos žmonių ryšys su mišku yra labai savitas ir tvirtas. Nuo šventųjų giraičių iki laisvės kovų, nuo žvarbių žiemų speigo iki vasaros kaitros pavėsio lietuviškas miškas žmogui teikė ne tik atgaivą, bet ir, drįsiu pasakyti, buvo vienas Lietuvos išlikimo veiksnių. Juk sunkiais laikais jis ir maitino, ir suteikdavo prieglobstį tiems, kas išdrįsdavo priešintis į tėvynę įsibrovusiam priešui. Todėl miškas Lietuvą branginančiam žmogui niekada nebuvo tik turtas ar kapitalas...
Mūsų šalis dar nespėjo atsikvėpti nuo Seime virusių kovų dėl valstybinių miškų valdymo ir urėdijų reformos, kuri, panašu, kad įvarė didelį politinį pleištą tarp neoliberlizmui atsidavusių valstiečių žaliųjų ir nuo jo pabėgti bandančių socialdemokratų. Pastarieji nenori, kad centralizavus urėdijas ne tik žmonės prarastų darbus, bet ir kad nenukentėtų Lietuvos miškai.
Atrodo, kad stambiųjų medžio perdirbėjų apetitas yra milžiniškas, tad baiminamasi, jog, pavyzdžiui, atvažiavus uogauti ar grybauti, vis dažniau miško sonatos fone girdėsime benzininių pjūklų opusus, o miškovežius matysime dar dažniau dardančius Lietuvos regionų keliais.
Tačiau ne ką mažiau įdomu ir su privačiais miškais. Taip, Lietuvoje yra nemažai miškus puoselėjančių ir mylinčių savininkų. Bet yra ir tokių, kuriems akyse, panašu, žaliuoja ne miško spalvos ir jos magiška dvasia, o eurų šimtinės.
Valstybinius miškus jie kone atvirai vadina savo verslo konkurentais. Ir šie žmonės yra organizuoti ir aktyvūs, nors ir atstovauja tik keletui procentų visų privačių miškų savininkų. Jie padeda formuoti palankią politiką bei panašu, kad turi didelių gerbėjų Seimo narių rate. Šie, kaip aiškėja, ne tik aktyvūs įstatymų projektų kūrėjai, bet ir patys valdo solidžius miško plotus bei jį išparduoda. Ir visai jau nebejuokinga, kai sužinai, kad tie Seimo nariai yra iš didžiausią politinės korupcijos skandalą Lietuvoje sukėlusių Liberalų sąjūdžio stovyklos. Ir šį kartą tai tikru skaistuoliu ir blaivaus proto grynuoliu apsimetantis Eugenijus Gentvilas bei jo sūnus Simonas.
Naujos kadencijos Seime, kaip ir prieš tai buvusią, liberalai siūlė panaikinti mokestį privačių miškų savininkams už jų parduotą medieną. Pagal šiuo metu galiojančias Miškų įstatymo nuostatas, privačių miškų savininkai turi sumokėti 5 procentų mokestį į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Jeigu mediena nebuvo parduota, mokesčio mokėti nereikia.
Pagal įstatymą, šis mokestis turėtų grįžti į mišką ir būti naudojamas bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti, t.y. miško kelių tvarkymui ir kitoms miško reikmėms. Nuo pat įvedimo 2014 m. šis įstatymas vertinamas ne vienareikšmiškai. Nors bendra surenkamo mokesčio suma ir nėra didelė, pavyzdžiui, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, 2016 metais fiziniai ir juridiniai asmenys sumokėjo 2,79 milijono eurų šio mokesčio, reikia pripažinti, kad toks mokestis dalį privačių miško savininkų sulaiko nuo besaikio kirtimo. Suprantama, kad mokestis labiausiai erzina parduodančius didelį kiekį medienos.
Taigi naikinti mokestį siūlė minėti tėvas ir sūnus Gentvilai. Patys dažnai agituoją kitus kolegas elgtis moraliai, šį kartą apie nusišalinimą net neužsiminė ir net dabar nemato reikalo teisintis. Priešingai, jie buvo vieni aktyviausių projekto „stūmėjų“ ir yra įsitikinę, kad nieko čia tokio. Kaip, matyt, nieko tokio nebūta alkoholio dėžutėse ar „Stiopkos mokymuose“.
Bus labai įdomu pasižiūrėti, ar dabar gerbiamieji Gentvilai su savo įstatymų leidybos iniciatyvomis bus taip pat atidžiai vertinami Seimo vadovybės. O gal ir toliau matysime dvigubus standartus, nes liberalams visada leidžiama daugiau. Juk jie blaivių ir, pripažinkime, cinišku protu, visada leidžia stambiesiems ūkio subjektams užsidirbti dar daugiau.
Be to, į akis krenta ir dar vienas faktas, kad 5 proc. mokesčio privačių miškų savininkams naikinimo buvo iškilęs ir svarstant dėl paramos valstiečių siūlomai valstybinių miškų pertvarkai ir urėdijų reformai. Valstiečiai buvo lyg ir besutinką panaikinti 5 proc. mokestį mainais į liberalų balsus už miškų reformą, bet susitarė su konservatoriais. Panašu, kad valstiečiai žalieji apie Lietuvos miškus mąsto, kaip ir liberalai – miške auga pinigai, tad tiek to jų žalumo.