A. Schleicheris. Didžiausia švietimo pažanga priklausys šalims, kurios geba sparčiai adaptuotis, yra atviros permainoms

Lietuva per pastaruosius dešimt metų švietime padarė nepaprastą pažangą. Lietuvos mokiniai pasiekia tokių pačių rezultatų, kaip ir jų bendraamžiai Liuksemburge, – o šioje valstybėje vieno mokinio mokslams išleidžiama keturis kartus daugiau. Lietuvos mokinių rezultatai – arti ES vidurkio. Tačiau pasaulis sparčiai juda pirmyn, didžiausias dabarties iššūkis – kaip parengti mokinius, orientuojantis į jų ateitį, ne tik į mūsų praeitį.

Geriausioms švietimo sistemoms – daug kas bendra

Žinoma, neįmanoma tiesiog nukopijuoti vienos šalies švietimo sistemos ir perkelti ją į kitą. Tačiau PISA tyrimai atskleidžia, kad geriausiai veikiančios švietimo sistemos pasaulyje pasižymi daugybe bendrų bruožų. Visoms gerų rezultatų pasiekiančioms švietimo sistemoms pirmiausia būdinga tai, kad jų lyderiai įtikino savo piliečius rinktis tokius sprendimus, kurie švietimą padaro prioritetu. Kinų tėvai ir seneliai savo laiką, energiją ir pinigus investuoja į ateitį – vaikų ugdymą. O Vakarų pasaulyje pradėjome skolintis savo vaikų pinigus, kad galėtume finansuoti šiandieninį vartojimą.

Tačiau švietimą padaryti prioritetu – tai tik dalis darbo. Kita būtina dalis – tai tikėjimas kiekvieno vaiko sėkme. Estijos ir Suomijos mokiniai tiki, kad rezultatų gali pasiekti įdėjęs daug darbo, o Lietuvos mokiniai – kad rezultatus lemia įgimti gabumai.

Ankstyvojo vaikų ugdymo svarba

Sėkmę taip pat lemia vaikystėje duotas geras startas. Aukštos kokybės ankstyvasis ugdymas turi didelę reikšmę vaikų kognityviniams gebėjimams ir jų socioekonominei raidai. Nenuostabu, kad metai, kuriuos vaikas praleidžia ankstyvojo ugdymo įstaigoje, labai aiškiai atsispindi penkiolikmečių PISA rezultatuose. Ankstyvojo ugdymo prieinamumas Lietuvoje jau yra didesnis negu ES vidurkis, tačiau kaime gyvenantys vaikai vis dar turi gerokai mažiau galimybių. Gyvenantiesiems mieste ikimokyklinio ugdymo prieinamumas geresnis, specialistų pagalba lengviau pasiekiama.

Šios problemos negalima išspręsti vien tik skiriant daugiau pinigų. Kaime gyvenantys tėvai pirmiausia turi įsisąmoninti ankstyvojo vaikų švietimo naudą. Todėl reikėtų ne tik išplėtoti švietimo paslaugas kaime, bet ir pasirūpinti tėvų švietimu. Žmonėms iš turtingų šeimų gyvenime dažniausiai atsiveria visos durys, o neturtingiesiems vienintelė sėkmės korta – tai galimybė gauti gerą išsilavinimą.

Kas stebina Kinijos kaime

Švietimo sistemos kokybė visose šalyse tiesiogiai priklauso nuo mokymo kokybės. Visos aukštų rezultatų pasiekiančios švietimo sistemos skiria didžiulį dėmesį būsimųjų mokytojų atrankai ir rengimui. Tad, kai reikia apsispręsti, į ką investuoti, prioritetą jos teikia ne klasių dydžiui, o mokymo kokybei. Ir atveria mokytojams patrauklius kelius augti profesiškai. Gerų rezultatų švietime pasiekiančios šalys taip pat perėjo nuo biurokratinės kontrolės ir atskaitomybės prie profesionalių darbo organizavimo formų. Jos skatina mokytojus, kad jie būtų inovatyvūs, stengtųsi dėl savo ir kolegų našesnės veiklos ir siektų profesinio tobulėjimo – visa tai lemia geresnę švietimo praktiką. Svarbiausias iššūkis – padaryti taip, kad mokytojo profesija būtų ne tik finansiškai, bet ir intelektualiai patraukli.

Ko gero, didžiausią įspūdį daro tai, kad pasaulinio lygio švietimo sistemos užtikrina kokybę per visas grandis, tad kiekvienas vaikas gauna kokybišką ugdymą. Pasiekti didesnę lygybę švietime svarbu, nes tokiu būdu taip pat efektyviau naudojami ištekliai, o žmonės skatinami įgyti gebėjimus, didinančius ekonominę plėtrą ir socialinę sanglaudą.

Mokykla kaime yra kultūros židinys. Tačiau Lietuvoje labai daug mokyklų, kurios yra per mažos, kad galėtų suteikti vaikams kokybišką išsilavinimą ir sudarytų mokytojams sąlygas profesiškai augti. Reikalinga mokyklų tinklo konsolidacija ir tikslinga parama kaimo mokykloms. Tad Lietuva, sekdama savo Šiaurės kaimynių ir kitų šalių pavyzdžiu, turėtų derinti socialinį teisingumą su švietimo kokybe ir sumažinti išsilavinimo atotrūkį tarp miesto ir kaimo.

Kartą užsukome į Šanchajaus kaimo mokyklą. Tame kaime – didelis skurdas, tėvai net neturi išsilavinimo, o mokykloje – puiki infrastruktūra, labai profesionalūs mokytojai. Kaip pavyksta pritraukti talentingiausius mokytojus į sunkiausias klases, o geriausius vadovus – į daug darbo reikalaujančias mokyklas? Sukuriant profesinio augimo per iššūkius sistemą. Jeigu mokytojas nori tapti, tarkime, mokyklos vadovu, jis visų pirma turi įrodyti, kad sugebės dirbti skurdžiame kaime ir su vaikais iš nepasiturinčių šeimų pasiekti gerų rezultatų. Mokymuisi reikia laiko, tad yra labai svarbu, kad Lietuva pagal kitų šalių pavyzdį ilgina mokymosi trukmę.

Mokytojų skaičius palyginti su mokinių skaičiumi Lietuvoje yra labai didelis. Vadinasi, klasės čia mažos. Tačiau kitos šalys daro kitaip. Pavyzdžiui, Kinijoje mokytojų ir vaikų skaičiaus santykis labai geras, tačiau klasės labai didelės. Toks sprendimas priimtas siekiant duoti mokytojui laiko ne tik mokymui. Jei neveda pamokų, jie ruošia planus, bendrauja su tėvais ir pan. Jie taip pat bendradarbiauja tarpusavyje tobulindami mokymo metodus. Tokia bendradarbiavimo kultūra skatina profesionalumą ir profesinį prestižą, dėl šios priežasties mokytojo profesija yra patraukli.

Praeities ir ateities mokykla

Praeities mokykloje visi mokiniai buvo mokomi panašiai. Šiandien, siekiant sėkmingo mokymosi, būtina įsisąmoninti, kad mokiniai mokosi skirtingai, ir sutikti tuos skirtumus su diferencijuota pedagogine praktika. Standartizacija ir subordinacija, kai mokiniai buvo ugdomi klasėmis pagal amžiaus grupes ir vienodą programą, visi vertinami vienu matu – tai jau praeitis. Ateityje reikės išradingumo, siekiant padėti mokiniams atrasti savo pomėgius ir vietą, kur jie galėtų geriausiai realizuoti savo sugebėjimus ir pasitarnauti socialiniam gėriui.

Tradicinėse biurokratinėse švietimo sistemose mokytojai paliekami vieni prieš klasę su daug nurodymų, ko reikia išmokyti. O ateities mokytojų ir mokyklų darbas bus pagrįstas bendradarbiavimu. Praeities mokykloje buvo siekiama perduoti išmintį, mokytojai buvo pagrindinis žinių šaltinis, o mokiniai – gavėjai. Ateities mokykla bus kuriama bendrai – mokymosi sėkmė tiesiogiai priklauso nuo bendro darbo, tiek suaugusieji, tiek vaikai kartu kurs efektyvias mokymosi strategijas. Praeitis buvo padalinta: mokytojai ir mokymo turinys suskirstyti pagal dalykus. Praeities mokykla buvo tarsi izoliuota nuo pasaulio: mokykla – tai viena, o gyvenimas – kita. Ateities mokykla yra jungianti, ji integruoja mokomuosius dalykus ir mokinius, apima realaus gyvenimo kontekstus.

Daugiau praktikos

Profesinis mokymas Lietuvoje vis dar nėra populiarus, pačių profesinių mokyklų įvaizdis gana prastas. Vokietijoje, mokiniai profesinį mokymą renkasi noriai, nes jis siūlo įgūdžius, kuriuos galima panaudoti realiame pasaulyje. Todėl profesinių mokyklų moksleiviams reikia daugiau praktinio mokymo, o mokytojams – patirties realiame darbo pasaulyje. Tarp profesinio mokymo įstaigų ir darbo rinkos būtina cirkuliacija, nes technologijos keičiasi labai greitai. Pavyzdžiui, dabartinis automechanikas, norėdamas suremontuoti mašiną, turi išmanyti ir kompiuteriją, ir elektroniką. Tėvams, profesinių mokymo įstaigų mokiniams reikėtų parodyti daugiau perspektyvų. Pavyzdžiui, jeigu gerai baigi automechanikos specialybę, gali stoti į aukštąją ir tapti inžinieriumi.

Konsolidacija išgelbės universitetus nuo mirties

Lietuvoje mažėja studentų ir toliau taip pat jų mažės. Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje daug mažiau studentų ir daug daugiau aukštųjų mokyklų. Suomijoje, turinčioje 5,5 mln. gyventojų, veikia 14 universitetų, Danijoje – 5,7 mln. gyventojų ir 8 universitetai, o Lietuvoje – mažiau nei 3 mln. gyventojų ir 23 universitetai. Ar gali jie, būdami maži, pasiūlyti studentams geriausias paslaugas? Daugelyje šalių konsolidacijos procesai įvykdyti kuriant stipresnes ir didesnes aukštojo mokslo institucijas.

Prognozuojama, kad kai kurie Lietuvos universitetai greitai iš viso nebeturės studentų. Jei nespręsite šios problemos dabar, jie tiesiog ilgai merdės, kadangi mažėjant studentų mažėja ir pinigų, ir išteklių. Pakeisti šitą dinamiką kuo toliau, tuo bus sunkiau. Kuo ilgiau delsite, tuo sunkiau bus visą procesą suvaldyti.

---

Lietuvos švietimo sistema patiria didžiulį – tiek finansinį, tiek demografinį – spaudimą. Yra sakančių, kad neteisinga lyginti vienas šalis su kitomis. Vis dėlto didžiausia švietimo pažanga, tikėtina, priklausys toms švietimo sistemoms, kurios yra atviros pasauliui ir pasiruošusios mokytis iš kitų patirties, o ne toms, kurios bijo būti lyginamos ir pasirodyti atsilikusiomis, bet nenori pasitelkti naujų mąstymo ir darbo alternatyvų. Pasauliui nerūpi praeities reputacija. Ateities sėkmė priklausys asmenybėms ir šalims, kurios geba sparčiai adaptuotis, nemėgsta dejuoti ir yra atviros permainoms. Kiekvienos šalies vyriausybės pareiga – padėti savo piliečiams šiuos iššūkius pasitikti ir įveikti.

*A. Šlaicheris yra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Švietimo ir įgūdžių direktorato direktorius, tarptautinio mokinių pasiekimų tyrimo PISA kūrėjas, vienas žymiausių pasaulio švietimo ekspertų, spalio pradžioje Vilniuje pristatęs Lietuvos švietimo apžvalgą.