Seime įvykusi dvasingumo ugdymui skirta konferencija, kurioje prabilta apie siekį, kad mokyklose perteikiamas mokslo žinias lydėtų ir vertybinių nuostatų ugdymas, R. Valatkos buvo nulinčiuota kaip “prorusiška”. R. Valatkai ypač užkliuvo konferencijoje kalbėjusio profesoriaus mintis apie tai, kad demokratija ir globalizacija paveikia dvasinę mūsų gyvenimo sferą. Tuoj pat teiginys buvo susietas su Putinu ir dviem Seimo narėm, konstatuojant, kad panašiai, kaip ir Putinas: „žodis žodin tą patį varė valstietės Baškienė, Širinskienė ir jų dvasingologas.“
To „varymo“ tiesioginių citatų R. Valatka taip ir nepateikė. Jų elementariai nėra ir būti negali. Kaip ir nėra jokio pagrindo R. Valatkos facebook‘e atsiradusiam teiginiui „Seimo valstietės R. Baškienė ir A. Širinskienė praėjusią savaitę viešai paskelbė, kad demokratija kenkia Lietuvai.“
Konferencijoje kalbėjome, kad mokykloje vaikas turi ne tik įgyti mokslo žinias, bet ir išsiugdyti gebėjimus jas naudoti visuomenės gerovei, bendram mūsų visų gėriui puoselėti. „Iš esmės, kalbėjimas apie dvasingumo ugdymą švietimo pertvarkos kontekste aiškiai parodo, kad mes suprantame, jog visuomenei nepakanka, kad augantis ateities žmogus tik žinotų ir išmanytų matematiką, fiziką ar chemiją. Ugdymo dvasingumo švietimo pertvarkos kontekste kalba apie siekį, kad tą matematiką, fiziką ar chemiją išmanantis žmogus savo žinias gebėtų panaudoti visuomenėje, prasmingai tarnaudamas tiesai ir humaniškai bendram žmonių gėriui puoselėti“, - teigiau konferencijoje. Konferencijoje buvo prisimintas ir šviesios atminties edukologas Leonas Jovaiša, rašęs, jog dvasingumas, tai vertybinės sąmonės pirmumas prieš biologinius ir materialinius poreikius. Tai reiškia, kad būtent dvasingumas padeda siekti, kad vertybės žmogui būtų svarbiau už naudą.
Vertybinė orientacija nėra svetima ir Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymui. Jame įvardintas pirmasis švietimo tikslas yra ne žinių perdavimas, o siekis „išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas“. Ugdymas šiame įstatyme apibrėžiamas kaip „dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant.“ Taigi, teisinis lygmuo visą švietimo sistemą orientuoja į vertybes, o žmogaus dvasinių galių auginimas yra valstybės siekis, įtvirtintas įstatyme. Mes, dalyvavę konferencijoje, tik paraginome atsigręžti į šią įstatymo mintį.
Kiek ta orientacija į vertybes ir žinių pritaikymą praktikoje yra išlaikoma– geriausiai žino mūsų mokytojai, nuolat dejuojantys, kad vaikai yra priversti kalti informaciją ir rengtis tik egzaminams, o ne gyvenimui. Bet ar situacijos švietime kritika vien dėl vertybių ar juo labiau „dvasingumo“ paminėjimo tampa „prorusiška“? Gal tada ir Švietimo įstatymą priėmė koloborantai? Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Seimui priimant Švietimo įstatymą R. Valatka taip pat buvo Seimo nariu ir priėmimo metu pastabų vertybinėms įstatymo nuostatoms ir tuo metu Švietimo įstatyme įtvirtintam siekiniui „padėti tvirtus dorovės pagrindus“ kažkodėl nereiškė – jo pastabų nėra to meto Seimo posėdžių protokoluose. O kaip žmogus, nujaučiantis Rusijos pavojų, tikriausiai privalėjo tai padaryti.
Ironizuojant, tikriausiai būtų nuoseklu pripažinti, kad su Rusija koloboravo ir visas praėjusios kadencijos Seimas. Dėl to, kad šiuos metus paskelbė Bibliotekų metais. Seimo nutarime skaitome: „bibliotekų atgaivinimas <...> turėtų didžiulę reikšmę visuomenės tobulėjimui ir dvasingumo bei kultūros ugdymui“. Taigi, vėl tas nelemtas dvasingumas.
Dar labiau neramu, kad, sekant valatkiška logika, Putino Rusijai spėjo parsiduoti ir tie garbūs asmenys, kurie dėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jos tautiškumui, o taip pat tie, kurie reikšmingai prisidėjo prie edukologijos vystymo pasaulyje. Visi, pradedant V. Kudirka, J. Basanavičiumi, St. Šalkauskiu, A. Maceina ir baigiant M. Montessori su būriu kitų Vakarų pasaulio edukologų, kalbėjo apie vertybes ir dvasingumo ugdymą.
Pabaigai reikėtų palikti nuošalyje ironiją ir atsakyti į absurdiškus kaltinimus rimtai. Tiek demokratija, tiek žmogaus dvasingumas, jo skleidžiamas gėrio, tiesos ir grožio pajautimas tarnauja tam pačiam tikslui – skatina žmogų kurti visuomenės bendrąjį gėrį. R. Valatkos išradingai sujungtas dvasingumas ir priešiškumas demokratijai tėra dar viena manipuliacija skaitytojais.
Skandalu bandomoje paversti konferencijoje kalbėjome, kad šiandieninėse demokratijose dvasingumas praranda svarbą ir užleidžia vietą vartotojiškam materializmui.
Tai nėra pačios demokratijos kaltė, tačiau vyksta demokratijos sąlygomis. Vargu, ar kam nors norisi galiausiai atsidurti susvetimėjusioje vartotojų visuomenėje, kur žmones sieja pirmiausiai naudos santykiai, nuolatos persidirbama, gyvename apsupti reklamų ir raginimo pirkti, o žmonėms ir nesuinteresuotam poelgiui neberandame jėgų ir laiko. Tačiau sociologai seniai kalba apie tai, kad kaip tik link tokios visuomenės judame. Tą konstatuodami niekas nebeišranda dviračio, o tik pakartoja mokslo perspėjimus.
Kalbos apie dvasingumą ir vertybes yra paprasčiausias bandymas priminti tai, kas pamesta iš ugdymo akiračio. Jeigu norime išlikti bendruomenė, o ne susvetimėjusi žmonių masė, turėtume perskaityti savo pačių (taip pat ir pono R. Valatkos) surašytus įstatymus, atpažinti juose asmenybės dorybių ugdymo siekį ir galvoti, kaip jį įgyvendinti. Nuolatinius skundus dėl žinių kalimo ir tik egzaminams ruošiančios mokyklos, galėtų ir turėtų pakeisti konstruktyvi kalba apie tai, kaip paruošime stiprias, atjautos, dėmesingumo ir kitų dorybių turinčias asmenybes.
Stengdamiesi bet kokia kaina „išrūkyti“ dvasingumą iš kasdienės vartosenos kaip tariamą atgyveną, rizikuojame vieną rytą atsibusti liberaliame kaštų ir naudos pasaulyje, kuriame šalia savęs tiesiog neberasime žmogaus. Tikiu, kad to nenori net ponas Valatka.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.