Pagal įstatymo ginamų vertybių pobūdį šios veikos atsidūrusios skirtinguose Baudžiamojo kodekso skyriuose. Be to, jeigu kolaboravimas yra įmanomas tik esant okupacijos ar aneksijos sąlygomis, tai korupcija galima tiek neokupuotoje ar neaneksuotoje, tiek ir savo valstybingumą praradusioje teritorijoje. Bet ar tai ne saviapgaulė? Pažvelkime į tai, kas yra bendra – korupcijos ir kolaboravimo pamatas – neteisėtas susitarimas. Akivaizdu viena, kad neteisingumas yra bendras šioms sociumo ydoms, bet svarbu ir kokiais motyvais jis yra grįstas. Pavardinkime: savanaudiškumas, konformizmas, išdavikiškumas, siekis išlikti bet kokia kaina, niekšiškumas, visos kitos žemiausios žmogiškosios prigimties savybės, tų savybių dermė ir priklausomybė viena nuo kitos.
Pripažinkime ir tai, kad šiandieniniame pasaulyje korupcijos ir kolaboravimo reiškiniams skiriamas nevienodas dėmesys iš valstybės (Lietuvos) ar valstybių sąjungų (NATO, ES, EBPO, JTO ir t. t.), nevyriausybinių organizacijų (Transparency International ir kt.) arba vyriausybinių (STT, Seimo antikorupcijos komisija ir pan.) pusės.
Paskutinį kartą apie kolaborantus garsiai ir daug kalbėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais. Juk 1991 metų sausio 13-osios įvykius drąsiai galime vadinti kolaborantų, bendradarbiavusių su sovietiniu režimu, gėdingu, išdavikišku „nuopelnu“. Jų apgailėtinas elgesys prisidėjo, kad būtų pralietas Laisvės gynėjų kraujas. Metai bėgo, ir kolaboravimas tarsi nuėjo į antrą ar net penktą planą. Rodos, atsirado svarbesnių iššūkių. Kad ir korupcija.
Ar kolaboravimas yra ne toks reikšmingas ir nenusipelno atidesnio dėmesio, nei jam skiriama? Iš kelių šiam reiškiniui pažinti ir pasmerkti skiriamų pavienių pastangų galima daryti išvadas, kad bent jau Lietuvoje kolaboravimas kaip ir nebelaikomas problema. Ar tikrai?
Ne paslaptis, kad Lietuvoje buvo kolaborantų su abiem okupaciniais režimais: naciais, bet dėl objektyvių priežasčių nepalyginamai daugiau su kitu – komunistiniu režimu. Lietuvoje po II pasaulinio karo kolaboravimas tapo okupacinio režimo įsitvirtinimo įrankiu, įgavęs neregėtą mastą, nes buvo skatinamas valstybiniu lygiu. Kolaboravimas padarė didžiausią žalą partizaniniam pasipriešinimui, todėl mūsų tautos istorijos gėdingąja dalimi tapo savieji kvislingai – markuliai, kubilinskai ir dar savo pavadinimo neįgiję kolaborantai. Tik skirtingai nuo kitų tautų, pastarieji vis dar laukia deramo įvertinimo, nors ir simbolinio. Tačiau buvo tik vienas reikšmingesnis bandymas įvertinti kolaboravimą – tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, įvykęs 2000 metais, taip pat keletas pavienių tarptautinių mokslinių konferencijų – 2005 ir 2007 metais.
Tiesa, dalis kolaborantų tapo dalinės liustracijos, kuri per Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą, subjektais ir Lietuvoje. Šis įstatymas apima tik asmenis, nuolat gyvenančius Lietuvoje, faktiškai ir sąmoningai veikusius vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti.
Taigi, tik dalį kolaboravusiųjų apima šio įstatymo nuostatos, o dar didesnė tiesa yra ta, kad apie prisipažinusiuosius kolaborantus ir jų „darbelius“ visuomenė sužinos tik po 75 metų (maždaug 2075 metais), nes šie duomenys 2015 metais birželio 30 d., pakeitus įstatymą, jau beveik 2 metus saugomi išskirtine, o ne bendrąja įstatymų nustatyta tvarka.
Toks Seimo akibrokštas, prilyginęs kolaborantus, nors ir prisipažinusius su organizuotu nusikalstamumu kovojantiems įslaptintiems liudininkams, kuriems ir jų šeimos nariams gresia kasdienis mirtinas pavojus, yra visiškas realybės jausmo praradimas arba proto aptemimas.
Ko gero, Seimas ir šįkart nepraleido progos pasišaipyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siekio. Visuotinai pripažinta, kad viešumas – viena efektyviausių kovos su korupcija priemonių, tai kovoti su kolaboravimu, įslaptinant kolaborantus, yra absurdas. Tada belieka tik Žaliojo tilto skulptūras sustatyti į skulptūrinę kompoziciją sostinės Lukiškių aikštėje ir pavadinti ją „Nežinomam kolaborantui“. Įsivaizduoju, kiek neapsakomo džiaugsmo tai suteiktų šių skulptūrų meniškumą bandantiems pagrįsti asmenims. Įdomu, kiek iš jų yra tame apie 1800 įslaptintųjų sovietinių kolaborantų sąraše?
O gal veidrodinį principą pritaikykime ir su naciais kolaboravusiems (juos įslaptindami), juk valstybiniu lygiu Lietuva pripažįsta šiuos dvejus totalitarinius režimus atspindinčių simbolių vienodą traktavimą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnį - Nacistinių ar komunistinių simbolių platinimas ar demonstravimas. Toks bandymas tikrai sulauktų tarptautinės reakcijos ir, žinoma, Lietuvos pasmerkimo.
Apie kolaboravimą su naciais sužinome tik iš dabartinių mokyklinių vadovėlių arba vieno kito straipsnio ar knygos, kurios finansuojamos išskirtinai tik žydų holokaustą tyrinėjančių organizacijų. Ar Lietuvos institucijos – Seimas, Vyriausybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, prokuratūra, VSD ir t. t. jau padarė viską, kad mes kolaboravimo su naciais reiškinį pažintume ne tik per žydų tautos tragedijos pavyzdį, bet ir per lietuvių tautos (kaip visaapimančios šioje teritorijoje gyvenusių ir tebegyvenančių tautų bendruomenės) tragediją, o pažinę – adekvačiai įvertintume ir pasmerktume? Klausimas išlieka aktualus.
Visai neseniai Estija parodė iniciatyvą įsteigti tarptautinę instituciją, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus, Lietuva savo poziciją dėl tokio tribunolo kūrimo kol kas tik derina. Net ir istorinės atminties puoselėjimo srityje mus aplenkė estai... Nieko nuostabaus žinant, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kurį rengė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, Bronislovas Kuzmickas, Seimo nariai Juozas Olekas, Valentinas Stundys bei Seimo kanceliarijos darbuotojai dūlo Tautos atstovybės stalčiuose jau penketą metų.
Korupcijos reiškinio suvokimui skiriama tikrai daug dėmesio, „Transparency International“ (TI) skaičiuojamo Korupcijos suvokimo indekso (KSI) rezultatai rodo neigiamas tendencijas Lietuvoje: 2016 m. TI korupcijos suvokimo indekso tyrime Lietuvai skirti 59 balai iš 100 galimų ir per metus pablogėjusi 38 pozicija 176 šalių sąraše.
Kaip matyti iš pastarųjų metų KSĮ rezultatų – „buksuojame“ ir šioje srityje, ar tik ne dėl to, kad kolaboravimas mūsuose tampa įslaptintu reiškiniu? Manau, kad skandinavai, įvertinę teisiškai savuosius kvislingus, todėl ir pasiekė tokių aukštumų KSI srityje.
Ką tik pabuvojau mums labai artimoje Šiaurės šalyje – Islandijoje, tai jų žiniasklaida skambina pavojaus varpais, kad ši vos 350 tūkstančių gyventojų turinti valstybė su 78 balais iš 11 nukrito į 14 vietą pasaulyje, o dar palyginti neseniai (2001-2002 metais) buvo įsitvirtinusi 4 vietoje pasaulyje. Lietuva tik 38 vietoje pasaulyje, bet čia ir žiniasklaidoje, ir tautoje vyrauja „olimpinė ramybė“.
Kyla natūralus klausimas, ar Islandija negriauna vieną iš tarp kovotojų su korupcija Lietuvoje vyraujančių mitų, kad korupcija būdingesnė mažoms valstybėms, t. y. toms, kur vienas kitą pažįsta arba susiję giminystės ryšiais? Ar tik nebus apsirikta su tokiomis mintimis? O gal tai tik nesusivokusiųjų korupcionierių pasiteisinimas, kaip ir tas, kad korupciją Lietuvoje išpuoselėjo sovietai. Bet gal jie teisūs, nes su sovietiniu režimu kolaboravusi tikrai nemenka tautos dalis toliau tęsia savo kolaboravimo įpročius tik jau kitoje reiškinio dimensijoje – korupcijos srityje.
Gal korupcija tik kolaboravimo šešėlis, o mes netyrinėdami kolaboravimo ir jo nesmerkdami, bet atvirkščiai – įslaptindami atskirus šio reiškinio epizodus, tik puoselėjame korupcinę kultūrą ir aplinką Lietuvoje? Ar sulauksime kada Kolaboravimo suvokimo indekso (KSI) tyrimų, kad ir Lietuvos arba Baltijos valstybių lygiu? Ar negalima dėti lygybės ženklo tarp šių dviejų indeksų? Visi šie klausimai įgyja ypatingą prasmę dabar, kai pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje Europoje vis daugėja okupuotų ar aneksuotų teritorijų. Ar mūsų institucijų vangumas ir bandymas nuo visuomenės atsitverti slaptumo žymomis prie to neprisideda?
Ne paslaptis, kad valstybės, šnipinėdamos viena kitą, dažnai naudoja papirkimo (plačiąja prasme – korupcinį) motyvą, kad išgautų vieną ar kitą dominančią informaciją. Visuomenės ir ypatingos jos dalies – besidarbuojančių nacionalinio saugumo institucijose asmenų – atsparumas kolaboravimui ir korupcijai yra esminė mūsų visų siekiamybė, jei vis dar galvojame apie Lietuvos valstybingumą. Kiekvienas kolaboravimo ar korupcijos atvejis nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje yra žymiai pavojingesnis nei kitose srityse.
Nota bene (įsidėmėkite gerai) net ir nedidelė suma, figuruojanti „auksinių šaukštų“ istorijoje, daro didesnę žalą piliečių pasitikėjimui mūsų valstybe ir jos nepriklausomybę užtikrinančiomis institucijomis nei neskaidrūs milijoniniai sandoriai sveikatos sistemoje. Ar toks atsakingų pareigūnų elgesys negali būti prilyginamas išdavystei, kolaboravimui su užsienio valstybe ar duotos priesaikos sulaužymui?
Bet mūsų Baudžiamasis kodeksas nedaro jokios skirties, spręsdamas, kad nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai skyriuje esantis 120 straipsnis, nustatantis Kolaboravimo esmę, taikomas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, vienodai numato bausmę – laisvės atėmimą iki penkerių metų.
Tuo pačiu metu Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams skyriuje esantis 225 straipsnis – Kyšininkavimas, kaip labiausia korupcinių nusikaltimų esmę nusakantis, teigia, kad ne bet koks pilietis, o tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gali būti baudžiamas už šią veiką bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu (priklausomai nuo kyšio dydžio) iki penkerių ar aštuonerių metų.
Matome, kad kolaboravimo ir korupcijos skirtingas traktavimas vyrauja mūsų teisėje, todėl svarbu išsamiai ir tolygiai tyrinėti abu reiškinius, kad sugretintume ir nustatytume jų tarpusavio ryšį, priklausomybę vienas nuo kito, taikytume vienodus standartus vertindami ir smerkdami šiuos visuomeninius reiškinius, o gal tik vieno reiškinio skirtingas formas.
Pabaigai – paprastas retorinis klausimas: ar Lietuvos aukšto rango politikų bendradarbiavimas su valstybei priešiškų šalių institucijų, organizacijų atstovais neprimena kolaboravimo su politinės korupcijos prieskoniu? Galite neatsakyti. Svarbu nepamiršti, kad kolaboravimas – ne praeities atgyvena. Jis grįžta modernesnėmis formomis, kurioms užbėgti už akių – nacionalinės svarbos uždavinys.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.