Pasibaigus žiemai, pagerėjus orams ir eismo sąlygoms, gatvėse matome vis daugiau automobilių, nes dalis jų, per žiemą stovėjusių garažuose, įsilieja į bendrą eismo srautą. Vilniuje gausėja spūsčių, suryjančių daug brangaus laiko vairuotojams ir keleiviams.
Neseniai mano dėmesį patraukė informacija, kad per metus dėl spūstyse sugaišto prarandamo darbo pridėtinė vertė siekia 480 milijonų eurų. Labai įspūdingi skaičiai, priverčiantys galvoti, ką įmanoma ir privaloma daryti, kad to išvengtume.
Viena esminių priežasčių, kodėl nesiseka sureguliuoti transporto spūsčių nurodomas lėšų stygius.
Suprasdamas tai ir siekdamas, kad situacija pasikeistų, kartu su kitais Seimo nariais siūliau Vilniaus miesto savivaldybei padidinti gyventojų pajamų mokesčio procentinę dalį. Į pasiūlymą buvo atsižvelgta: pakeitus skaičiavimo metodiką dabar Vilniaus miesto savivaldybė gauna daugiau lėšų, taigi ir galimybių geriau tvarkyti miesto infrastruktūrą.
Deja, reikšmingesnių pasikeitimų nematyti.
Taisytinų dalykų Vilniuje daug. Miesto viešojo transporto ir gatvių apšvietimo problemos, automobilių parkavimo vietų trūkumas, pablogėjusi miesto teritorijų tvarkymo kokybė, neapmokėtas kiemsargių ir kitų darbuotojų darbas – visi tie miestui gyvybiškai svarbūs dalykai nebuvo išspręsti dėl lėšų trūkumo. Tai rodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui tenkanti gyventojų pajamų mokesčio dalis yra nepakankama ir neužtikrina savivaldybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo.
Esant tokiai situacijai, labai svarbu rasti optimaliausius sprendimus, nustatyti prioritetus ir tvarkytis ūkiškai. Gaila, kad Vilniaus miesto valdžia to nepajėgia padaryti.
Dauguma Vilniaus miesto rajonų pastatyti sovietmečiu, kai buvo skaičiuojama, kad 100-tui gyventojų teks tik 10 automobilių. Šiandien šis santykis labai pasikeitęs – beveik kiekviena šeima turi, ir ne po vieną, automobilį. Nurodoma, kad šiuo metu Vilniaus mieste ir rajone yra registruota apie 210 tūkstančių automobilių. Tuo tarpu Vilniaus miesto centrinėje dalyje per nepriklausomybės laikotarpį buvo pastatytos tik kelios požeminės ir daugiaaukštės automobilių parkavimo aikštelės.
Paviršutiniškas savivaldybės požiūris į automobilių papildomų stovėjimo vietų įrengimą šalia daugiabučių gyvenamųjų namų ir šios problemos ignoravimas šiandien jau įgauna didelį mastą. Nutirpus sniegui ir atšilus žemei, ant žaliosios vejos statomi automobiliai didina purvynę ir darko miesto vaizdą. Tie, kas vengia purvo, automobilius stato ant šaligatvių. O kur juos dėti? Sakysite, reikia kontroliuoti, reikia bausti. Argi to nedaroma? Esu įsitikinęs, kad vien baudomis situacijos nepakeisime.
Visi suprantame, kad šiais laikais automobilis nėra prabangos dalykas, o būtinybė, užtikrinanti vis didėjančių mūsų poreikių tenkinimą. Šią problemą reikia spręsti iš esmės. Tauragės miesto pavyzdys rodo, kad tai įmanoma padaryti. Parengę projektą, kaip mikrorajonuose paplatinti važiuojamąsias gatves, o prie daugiabučių gyvenamųjų namų suplanavę naujas parkavimo vietas, šią visiems opią bėdą sėkmingai išsprendė. Šiems darbams reikalingas lėšas planavo biudžete, numatydami atskirą eilutę. Nemanau, kad buvo lengva ir paprasta, bet padaryta. Ar negalėtų būti tai geras pavyzdys Vilniui?
Kaip žinome, automobilių stovėjimo aikštelių įrengimas bene geriausiai sprendžiamas statant didelius prekybos centrus, ko nepasakysi apie naujų gyvenamųjų namų statybas. Nors aikštelės čia projektuojamos, bet vietos jose nuolat nepakanka. Juk visiems aišku, kad Vilniaus miesto gyventojai kol kas nei metro, nei tramvajumi nesinaudos, automobilis liks svarbiausia susisiekimo priemonė. Tai reiškia, kad ir ateityje išliks labai aktualus automobilių aikštelių klausimas. Kita bėda – privažiavimų prie naujų gyvenamųjų namų ir kiemų labai prasta būklė. Gyventojai nenori klausytis tuščių pažadų apie nežinia kada pagerėsiančią situaciją – jau seniai laikas pereiti prie konkrečių darbų. Ir čia reikalingi spartesni tempai.
Manau, kad būtina tiksliai apskaičiuoti reikalingų parkavimui vietų skaičių prie naujų gyvenamųjų namų, o rengiant kompleksinius daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos projektus numatyti požeminių arba daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių statybą.
Bandymų tai daryti būta. Vilniaus miesto tarybos sprendimu buvo įgyvendintas projektas „Automobilių stovėjimo vietų skaičiaus padidinimo gyvenamuosiuose Vilniaus rajonuose galimybių studijos parengimas“, kuriame buvo išnagrinėtos automobilių stovėjimo vietų plėtros galimybės. Gaila, šis projektas nedavė didesnės naudos, kaip ir skiriamos baudos už automobilio statymą ant šaligatvio ar žaliosios vejos. Dabar matome, kad netgi pagrindinių gatvių dalis nuolat užstatoma automobiliais, trukdančiais pagrindiniam eismo srautui ir sudarančiais spūstis. Bėda ir ta, kad esant spūstims arba netinkamam automobilių parkavimui, specialusis transportas (medicinos pagalbos, gaisrų gesinimo, policijos) neturi galimybės laiku patekti į įvykio vietą. Dėl to nukenčia miesto ir gyventojų interesai.
Automobilių stovėjimo vietų problemos sprendimas susijęs su daugeliu faktorių, vienas iš svarbiausių - nebaigto žemės nuosavybės gražinimo ir naujai formuojamų žemės sklypų procesas. Nors, rengiant naujus teritorijų planavimo dokumentus ir statybos projektus, teisės aktų normomis nustatytas automobilių stovėjimo vietų skaičius iš esmės tenkina naujų objektų naudotojų ir gyventojų poreikius, tačiau iki 1985 m. statytų daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų ir kitų senesnės statybos objektų naudotojų poreikių jie negali patenkinti. Nacionalinė Žemė tarnyba ir Vilniaus miesto savivaldybė turėtų glaudžiau bendradarbiauti ir priimti efektyvesnius sprendimus.
Dauguma daugiabučių namų neturi suformuotų sklypų, o jų suformavimas padėtų sprendžiant šį klausimą. Daugelyje savivaldybių yra išlikusių senų garažų kompleksų, kuriuos būtų tikslinga transformuoti į modernias automobilių stovėjimo aikšteles.
Didesniuose miestuose parkavimo problema būtų sprendžiama greičiau, jei laisvoje ar nuomojamoje valstybinėje žemėje daugiaaukščių požeminių ir antžeminių garažų statyba taptų prioritetine, teisės aktais būtų supaprastinta leidimų statyti tokius statinius tvarka.
Turėtume kalbėti ir apie mūsų įpročius statyti automobilį prie pat namų – dažnas stengiasi ir dar arčiau, prie pat laiptinės. Kiemai tuojau pat užsipildo ir specialusis transportas neprivažiuoja.
Ar šiuo atveju gyvenamojo rajono bendra automobilių stovėjimo aikštelė nebūtų išeitis? Tarkime, mikrorajono viduryje daugiaaukštė aikštelė talpintų nemažai automobilių, o juos čia palikę, vairuotojai ir keleiviai pėsčiomis pasiektų namus. Ta proga galime prisiminti medikų rekomendacijas kasdien daugiau judėti.
Taip pat noriu atkreipti dėmesį į nenormalią situaciją prie vaikų darželių – lopšelių. Automobilių stovėjimo aikštelės čia mažos, o ir tos pačios kiemo viduje, dažniausiai užrakintos. Rytais vakarais, kada prie darželio būna didžiausias automobilių srautas, siauruose privažiavimuose susidarančios spūstys vairuotojus veda į neviltį, provokuoja emocines iškrovas ir didina eismo įvykių tikimybę. Mano nuomone, situacija pagerėtų, jei ryte ir vakare bent valandai kiemo vartai būtų atidaromi, sudarant galimybę įvažiavimui. Visi sutiks, kad būtų tikslinga šalia darželių numatyti daugiau vietos automobilių parkavimui. Vilniaus miesto savivaldybė 2014 m. buvo numačiusi skirti prioritetinį dėmesį šiai problemai spręsti, gaila, tikslas iki šiol nepasiektas.
Mūsų gyvenime galėtų būti daugiau iniciatyvų, reikšmingų visiems bendruomenės nariams.
Galvodamas apie tai pateikiau Vilniaus miesto savivaldybei pasiūlymą dėl automobilių stovėjimo aikštelių praplėtimo prie daugiabučių gyvenamųjų namų Lazdynuose, tarp Erfurto ir Architektų gatvių.
Šių namų gyventojai jau seniai tuo skundžiasi ir ieško būdų padėčiai pagerinti. Nenorėdami likti nuošalyje ir siekdami greitesnių darbų rezultatų, jie nusprendė ir patys prisidėti prie privažiavimų ir kiemų sutvarkymo. Toks aktyvumas mane džiugina, norėčiau, kad kuo daugiau gyventojų aktyviau dalyvautų formuojant ir gražinant savo gyvenamąją vietą.
Kiekviena kiemo bendruomenė turėtų daugiau stengtis, teikti pasiūlymų, kaip geriau planuoti ir tvarkyti automobilių stovėjimo vietų plotus. Gražių pavyzdžių yra. Štai, Architektų gatvės 98 namo gyventojų iniciatyva padidinta automobilių stovėjimo aikštelė. Norėtųsi, kad šiuo pavyzdžiu pasektų ir kiti.
Konkrečių minimos problemos galimų įgyvendinimo variantų aptarimui buvau susitikęs su Žemės ūkio ministerija. Tikiuosi, kad į mano pasiūlymus dėl greitesnio inžinerinės infrastruktūros teritorijų nustatymo prie daugiabučių gyvenamųjų namų bus atsižvelgta.
Tai tik vienos konkrečios Vilniaus miesto vietovės pavyzdys, kaip galėtų tvarkytis mūsų miestas su automobilių statymo vietų stoka. Gaila, bet Vilniaus miesto savivaldybė labai vangiai įtraukia bendruomenes į šių klausimų sprendimą. Raginu atsakingus savivaldybės pareigūnus pagaliau susėsti prie bendro stalo ir rasti šios įsisenėjusios problemos sprendimus. Neabejotina, kad tai įvertintų ne tik vairuotojai, bet ir laiką automobilių spūstyse dabar gaištantys keleiviai.