A. Sysas. Ketvirtadaliui Lietuvos krizė užsitęsė

Maždaug ketvirtadaliui Lietuvos dirbančių gyventojų ekonominis sunkmetis tebesitęsia ligi šiol ir netgi pagilėjo. Tai – per 300 tūkstančių viešojo sektoriaus darbuotojų arba dar vadinamųjų „biudžetininkų“ – mokytojų, medikų, policininkų, gaisrininkų, bibliotekininkų, socialinių ir kitų valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų.

Jų algas 2009 metais drastiškai sumažino Andriaus Kubiliaus vadovaujama konservatorių-liberalų vyriausybė bandydama taip kovoti su ekonomine krize ir žadėdama, kad apie tokias jų priemones rašys vadovėliai. Vadovėliai kol kas neparašė. Bet smarkiai apkarpyti „biudžetininkai“ krizę išgyvena ligi šiol. Negana to, jų dalią dar labiau apsunkina, kad su „kriziniais“ darbo užmokesčiais jie turi išgyventi, išlaikyti šeimas smarkiai pakilusių ir tebekylančių kainų sąlygomis.

Viešoje erdvėje dabar nuolat kalbama apie infliaciją, kylančias kainas, jų nepavejančius, bet irgi kylančius darbuotojų atlyginimus. Oficialioji statistika irgi patvirtina, kad Lietuva neseniai tapo kainų augimo tempų čempione Europos sąjungoje. Galima tik numanyti, kaip šitoje kainų pasiutpolkėje jaučiasi žmogus, kurio prieš 8 metus sumažinta alga taip ir nekrustelėjo.

Ne veltui valstybės sektoriaus darbuotojai pasijuto užmiršti ir ignoruojami. Mokytojai tapo daugiausia streikų surengusios profesijos atstovais. Buvo bandymai po truputį didinti algas atskirai pedagogams, medikams, bibliotekininkams, policininkams. Tai sukėlė dar daugiau erzelio valstybės sektoriuje ir, galima sakyti, nieko pernelyg nenudžiugino ir nepatenkino.

Per tuos aštuonerius metus nukentėjo ne tik patys viešojo sektoriaus darbuotojai, jų vaikai ir šeimos, nukentėjo visa valstybė. Žmonės prarado pasitikėjimą ja. Emigracijos banga visa galia plūstelėjusi kaip tik per sunkmetį ir po jo išplukdė labai nemažai puikių specialistų, jaunų, kūrybingų ir energingų darbuotojų iš Lietuvos valstybės sektoriaus į kitų Europos šalių darbo rinkas. Kita dalis tokių darbuotojų, nesulaukę perspektyvų, tiesiog perėjo dirbti į privačias kompanijas, kur atlyginimai pasibaigus krizei netrukus ėmė augti, o dabar jau kai kur ir viršija buvusiuosius iki 2009 metų. Viso šio proceso rezultatas – kritusi viešojo sektoriaus darbo kokybė.

Vis dėlto krizės lygmenyje įšaldytų biudžetininkų atlyginimų klausimas pajudėjo. Seimas pritarė po pateikimo siūlymui, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų sugrąžinti į tą lygį, koks buvo iki „naktinės reformos“ karpymo. Seimo svarstymui pateiktame projekte viešojo sektoriaus darbuotojų pareiginės algos bazinį dydį siūloma didinti iki 142 eurų. Dabar šis dydis yra 130,5 euro. Iki 2009 metų rugpjūčio mėnesio galiojo pareiginės algos bazinis dydis, lygus 141,9 euro.

Jeigu Seimas palaikys valstybės sektoriaus algų atstatymą, „biudžetininkų“ algos padidėtų vidutiniškai apie 70 eurų.

Valstybės sektoriaus algų kėlimui skirti pinigai sugrįžtų į biudžetą mokesčiais, taip pat ir per vartojimą. Tačiau algų atstatymas darytų ir svarbesnį efektą – atstatytų pasitikėjimą valstybe. Valstybe, kurioje žmonių darbas turi būti įvertintas. Adekvatus atlyginimas už darbą motyvuotų darbuotojus ir jiems netektų nusivilti valstybe, ieškoti emigracijos kelių ar eiti į privatų sektorių vien dėl to, kad pragyventų.

Ir dar vienas atlyginimų atstatymo niuansas. Priėmus Seime šį įstatymą, didėtų daugiau kaip 300 tūkstančių darbuotojų atlyginimai, tarp jų ir politikų. Taip pat ir mūsų – 141 Seimo nario – atlyginimai. Todėl siūlau, kad Seimo nariams šis padidinimas įsigaliotų tik nuo kitos kadencijos. Tuomet nebūtų spekuliacijų, kad Seimo nariai rūpinasi tik savo atlyginimais.