Dalis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narių pasiūlė keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką. Vietoje dabartinės, kai prokurorą siūlo ir skiria prezidentė Seimui pritarus, naujai pasiūlyta – kad generalinį prokurorą Vyriausybės teikimu, Seimo pritarimu skirtų ir iš pareigų atleistų prezidentas.
Kaip sako vienas tvarkos keitimo iniciatorių Julius Sabatauskas, neliktų ydingos praktikos, kai prokuroro kandidatūros parinkimas ir skyrimas yra vienose rankose. Būtų išlaikytas valdžios pasidalijimo principas. Po tokių iniciatyvų pasigirdo žiniasklaidos vertinimai, kad tai gali suerzinti prezidentę.
Netruko reaguoti ir pati Dalia Grybauskaitė. Viešėdama Rumunijoje prezidentė per savo spaudos tarnybą perdavė kritiką didžiausią populiarumą turinčiai Lietuvos socialdemokratų partijai.
Socialdemokratai kaip tik ir buvo vieni iš prokuroro skyrimo tvarkos pakeitimo iniciatorių.
Kodėl prezidentei taip svarbu turėti įtaką jėgos struktūroms, jų vadovų skyrimui? Kodėl šių pareigūnų likimais manipuliuojama tarsi savo dvare, o ne valstybėje?
Atleidusi savo pačios surastą ir „nepasiteisinusį“ Darių Valį iš generalinio prokuroro pareigų, Seimui ji pasiūlė tvirtinti Nerijų Meilutį, po to – Editą Dambrauskienę. Deja, Seimui tokie kandidatai aklo pasitikėjimo priepuolio jau nebesukėlė. Pasitikėjimą, matyt, atmušė ankstesnieji eksperimentai su iš provincijos pakviestais pareigūnais.
Pagrindą pasitikėti išmušė ir tokių pačios prezidentės siūlytų pareigūnų kaip Gediminas Grina likimas. Pasibaigus Valstybės saugumo departamento vadovo kadencijai, jis atleistas ir jam nepasiūlytos kitos pareigos...
Kodėl tiek žinių, patirties ir slaptos informacijos sukaupęs pareigūnas nebereikalingas valstybei? Priežasčių turbūt reikia dairytis garsiojoje prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės byloje.
G. Grina labai principingai pažiūrėjo į liežuvio nenulaikančius kitus valstybės paslapčių saugotojus. Pavyniojęs siūlo galą, kai žiniasklaidoje išlindo slapta informacija, nuvyniojo jį iki Prezidentūros.
Prezidentė tuomet atsisakė liudyti ir paaiškinti, kas ir kaip „nutekino“ slaptą informaciją žurnalistams. Pareigingam VSD vadovui G. Grinai iškart buvo per žiniasklaidą pranešta, kad poste neužsibus. Su valstybės paslaptimis ir žvalgybos darbą dirbęs, daug žinių bei patirties sukaupęs aukščiausio rango pareigūnas išmestas į gatvę. Staiga jis nebereikalingas valstybei.
Be to, kartu su G. Grinos lėkė ir jo pavaduotojos Akvilės Giniotienės galva. Gal ir sutapimas, bet pareigų neteko ir D. Ulbinaitės teisme liudijęs prezidentės vyriausias patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius.
Čia iškyla net ir šalies saugumo klausimas, kai aukščiausi šalies saugumu besirūpinantys pareigūnai negali jaustis saugūs – bet kada gali būti išmesti į gatvę. Kad taip neatsitiktų, matyt, turi uoliai vykdyti nurodymus.
Žvelgiant į paskutinių savaičių įvykius, būtent prezidentės minimus skandalus, iškeltus socialdemokratų atžvilgiu, – kone visi jie inicijuoti specialiųjų tarnybų. Pareigūnų metami įtarimai – tarsi vienas po kito surežisuoti antpuoliai prieš vienintelės partijos narius.
Partijos, turinčios didžiausią rinkėjų pasitikėjimą ir šią reputaciją išlaikiusią, dirbant valdžioje.
Dabar nesvarbu, kuo baigsis pradėti tyrimai, nes kai kurie vadinami kaip „šakėmis ant vandens rašyti“, tačiau tarnybų dėmesys duoda pakankamai peno opozicijai, kuri išnaudoja visus būdus ir bando nukąsti bent po kąsnelį reitingais išreikšto žmonių pasitikėjimo.
Kaip galima būtų paaiškinti tokį uolų ir kryptingą teisėsaugos ieškojimą adatų šieno kupetose? Kas galėtų būti šių tikslingai nukreiptų scenarijų autorius?
Šunys loja, karavanas eina. Neprilipus pirmųjų dirbtinai sukeltų skandalų purvui į procesą įsijungė pati D. Grybauskaitė, bandydama dar kaip nors pritvirtinti krentančias etiketes, kurių niekaip neprilipdė nei pradėti tyrimai, nei opozicijos purvo lavinos.
Todėl apie kokį pasitikėjimą šalies politine sistema galima kalbėti, kai valstybėje norima tvarkytis kaip savo dvare?