Nors absoliuti dauguma yra asmeniškai artimesnėje ar tolimesnėje aplinkoje susidūrę su alkoholio vartojimo sukeltomis problemomis, gąsdinimai, kad išnyks lauko kavinės, bus uždraustas internetas ir kitos manipuliacijos viešąja nuomone tapo pretekstu neapkęsti pačios idėjos. Viešose diskusijose girdime kelis pagrindinius teiginius: ne nuo to pradedama. Reikia spręsti labiausiai geriančiųjų problemas ir neliesti likusių. Nesimato kompleksinių priemonių ir kalbame tik apie pavienius sprendimus. Netgi atsirado teiginių, kad 10 proc. geriančiųjų išgeria didžiąją dalį alkoholio, pradėta abejoti statistika ir pan. Todėl noriu pabandyti dar kartą be pykčio sudėlioti taškus ant „i“ ir paaiškinti, kodėl tokių sprendimų vis tik reikia mūsų visuomenėje.
Pirmiausia, dėl polemikos
Pastarosiomis dienomis daugiausia grasinama emigruoti, jei bus šiek tiek apribotas alkoholio prieinamumas. Įdomiausia tai, kad neretai emigruojama į šalis, kur alkoholio kontrolė yra dar griežtesnė nei Lietuvoje, kur alkoholis nereklamuojamas taip, kaip pas mus, kur alkoholiu prekiauja tik keli šimtai valstybinių parduotuvių ir t. t. Tik tose šalyse jau nesipiktinama suvaržyta demokratija. Labai įdomu, kad šalyje, kurioje demokratijos egzistavimu niekas neabejoja (JAV), kai kuriose valstijose jau net ir cigarečių įsigijimui nustatomas 21 metų amžiaus cenzas.
Pavyzdžiui, Suomijoje jau dešimtmečius alkoholiu prekiaujama tik valstybinėse parduotuvėse. Alkoholio reklamą griežtai reguliuoja net tradicine vynų šalimi laikoma Prancūzija, draudžia Norvegija, Islandija ir kt. Apie alkoholio reklamos uždraudimą pastaruoju metu garsiai kalbama Jungtinėje Karalystėje. Ir tai tik keletas pavyzdžių.
Kitų šalių politikai stebi mūsų šalį ir vertina, ar mums pavyks priimti sprendimus, ar tai taps dar vieno ar kelių politikų politinėmis kapinėmis. Geriausiai šią situaciją supranta Estijos Sveikatos ir socialinių reikalų ministras, spaudžiamas dėl ten priimtų alkoholio kontrolės priemonių.
Pastaruoju metu dažnai girdimi kaltinimai, kad nėra dialogo ir t. t. Nežinau kelintą kartą, bet vis tik priminsiu, kad šiuo metu Seimas svarsto 60 000 piliečių parašų paremtoje iniciatyvoje „Už blaivią“ išdėstytus pasiūlymus, ir TS-LKD dar praėjusioje kadencijoje pateiktus siūlymus. Tad dėkoju jiems už sąmoningumą ir gerus pasiūlymus. O Sveikatos apsaugos ministerija, rengdama Vyriausybės išvadą, labai daug laiko skyrė diskusijoms su suinteresuotomis pusėmis, pritardama ne vienam kompromisiniam pasiūlymui.
Taip pat norėčiau priminti, kad alkoholio kontrolės priemonės buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų programos dalis ir ją palaikė balsavusieji už šią partiją ir jos kandidatus. Todėl tų nuostatų laikymasis yra rinkiminių pažadų vykdymo objektas. Tad kaip bebūtų, pažadas mažinti alkoholio vartojimą buvo duotas, žmonės už jį balsavo, todėl jis turi būti vykdomas.
Kokios dalies visuomenės problemas spręstų kompleksinė alkoholio kontrolės politika?
Būtina pradėti nuo vieno iš svarbiausių mitų išsklaidymo. Nuolat teigiama, kad reikia spręsti labiausiai prasigėrusios visuomenės dalies problemas, tokiu būdu alkoholio vartojimo problemą dirbtinai susiaurinant tik iki alkoholinės priklausomybės. Tačiau labai svarbu priminti, kad alkoholis sukelia ir kitas problemas. Alkoholis yra vienas iš svarbiausių lėtinių ligų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos (ypač insultas ir hipertoninė liga), onkologinių susirgimų ir išorinių mirties priežasčių rizikos veiksnys. Ir šios ligos „šienauja“ toli gražu ne tik socialiai apleistus ir prasigėrusius kaimo gyventojus. Tai didžiosios mūsų visuomenės dalies problema. Būtent dėl to, siekiama mažinti ne tik probleminių grupių, bet ir didžiosios visuomenės dalies alkoholio vartojimą.
Mirčių statistika labai aiškiai rodo, kad dauguma Lietuvių miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei onkologinių susirgimų. Šios ligos nusineša 8 iš 10 Lietuvos moterų ir 7 iš 10 vyrų gyvybes, nes vyrų grupėje dar apie 10 proc. tenka mirtims nuo išorinių mirties priežasčių. Beje, būtent šių pagrindinių lėtinių neinfekcinių ligų gydymui ir iškeliauja didžioji dalis sveikatos apsaugai skiriamų pinigų.
Nors alkoholio problemos sprendimas daugeliu atveju panašus į rūkymo paplitimo mažinimą, skaičiuojantį jau keletos dešimčių metų istoriją, peraugusį į tarptautinę praktiką ir Tabako kontrolės pagrindų konvenciją, laikoma labiausiai pasisekusia ir daugiausiai šalių ratifikuota konvencija, numatančia daugybę priemonių, kurios alkoholio kontrolės srityje vadinamos radikaliomis, alkoholio atveju bandoma įtikinti visuomenę, kad tai labai skirtingi dalykai. Visgi kviečiu pagalvoti, ar skirtumai tikrai tokie dideli. Ir pateiksiu du pavyzdžius. Pirmasis susijęs su kancerogeniškumu, kitaip vadinamu gebėjimu sukelti vėžį. Būtent plaučių vėžys tapo vienu esminių kriterijų, įvardinant rūkymą, kaip neabejotiną pavojų žmogaus sveikatai. Ar alkoholio atveju situacija yra kitokia? Pasaulio sveikatos organizacijos vėžio tyrimo centro paskelbtoje ataskaitoje, kurioje išanalizuota daugybė mokslinių studijų, vienareikšmiškai patvirtinta, kad etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, kaip produktas, yra pirmos grupės kancerogenai, t. y. neabejotina, kad sukelia vėžį žmogui.
Todėl rasti labai aiškų skirtumą tarp rūkymo ir alkoholio vartojimo vėžinių susirgimų būtų labai sudėtinga.
Oponentai neretai primena, kad alkoholis neva „plečia“ kraujagysles ir tokiu būdu apsaugo nuo infarkto. Tačiau mūsų pačių Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad gėrimas nuo infarkto neapsaugojo. Dar daugiau, labai išsamūs tyrimai po mirties, vertinant mirusiųjų kraujyje ir šlapime esantį alkoholio kiekį, parodė, kad apie 50 proc. nuo išeminės širdies ligos ne ligoninėje mirusių žmonių mirties metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, o apie penktadalis (18 proc.) buvo mirtinai girti, nes jų kraujuje buvo rasta virš 3,5 promilių alkoholio. Ir vėlgi, kalbam ne apie kaime gyvenančius ir priklausomybę nuo alkoholio turinčius asmenis, o apie Kauno gyventojus.
Ar tikrai „problemiškai geria“ tik apie 10 proc. visuomenės?
Pastaruoju metu buvo paskleisti tikrovės neatitinkantys teiginiai, kad neva problemiškai alkoholį vartoja tik labai nedidelė visuomenės dalis, kuri ir suvartoja didžiąją dalį alkoholio. Tuo tarpu likusioji visuomenės dalis tiesiog „atsakingai mėgaujasi“. Gaila, kad tose apklausose nebuvo paklausta, ar žmonės kada nors skaičiavo savo alkoholio vartojimą ir jį vertino. Jei taip būtų buvę, visuomenės nuomonė apie savo „saugų“ vartojimą pasikeistų iš esmės. Lietuvoje atlikti tyrimai, pagal metodiką, leidžiančią gana tiksliai vertinti rizikingą ir žalingą alkoholio vartojimą bei apie 80 proc. tikslumu prognozuoti alkoholio priklausomybę, parodė, kad problemų turi toli gražu ne tokia jau maža visuomenės dalis. Atsižvelgdami į tai, kad žmonės į apklausą atsakė paštu, reikėtų turėti galvoje, kad kalbame apie sąmoningą ir socialią visuomenės dalį, kuri pildo klausimynus ir juos parsiunčia mokslininkams. Taigi, koks vaizdas toje sąmoningoje ir socialioje visuomenės dalyje? Paaiškėjo, kad problemiškai alkoholį vartoja beveik pusė 20–64 metų amžiaus Lietuvos vyrų ir apie 16 proc. to paties amžiaus moterų. Tai ar iš tiesų galim kalbėti, kad tai labai nedidelės dalies visuomenės problema?
Pažeidžiamiausios grupės
Jei jau apie suaugusią visuomenės dalį galime sakyti, kad tai jų pačių reikalas, tai visgi egzistuoja grupės, kuriomis turi pasirūpinti visa visuomenė, nes jų alkoholio vartojimas sukelia tiesiog fatališkus padarinius. Viena iš tų grupių yra vaikai. Savo nelaimei turime konstatuoti, kad Lietuvoje yra vaikų, sergančių alkoholinėmis psichozėmis. Tai reiškia, kad jau nepilnamečių grupėje turime sistemingai girtaujančių žmonių, kuriems nutraukus alkoholio vartojimą išsivysto alkoholio psichozė. Žinoma, turime sutikti, kad tai retas reiškinys ir nerodo problemos apimties, tačiau, jei pažiūrėtumėm, kiek nepilnamečių kasmet gydomi ligoninėse dėl apsinuodijimo alkoholiu, skaičiai pribloškia, nes ligoninėse gydytų vaikų skaičius yra tolygus maždaug 15 pilnų (30 vaikų klasėje) mokyklos klasių. Bet taip buvo ne visada.
Deja, bet turime pripažinti, kad tai nėra pavieniai atvejai, o mūsų paaugliai pirmauja pagal 2 ar daugiau kartų gyvenime buvusių girtumų paplitimą, o tai reiškia, kad jie ne šiaip pabando ar paragauja, o geria tiek, kad prisigeria.
Dar viena itin svarbi grupė – būsimosios mamos. Alkoholio vartojimas nėštumo metu yra susijęs su daugybe apsigimimų ir fizinio bei psichinio vaiko vystymosi problemų. Nuolat kalbam apie nevaldomo elgesio vaikus, blogėjančią vaikų psichikos būklę, tačiau tuo pat metu pamirštame, kad 4 iš 10 moterų apklausose prisipažįsta alkoholį vartojusios nėštumo metu. Ir tai taip pat nėra asocialios moterys ar tik kaimo gyventojos.
Problemiškiausi vartotojai
Tikrai negalima ginčytis, kad turime ir pačią problemiškiausią visuomenės dalį, kuri netapo tokia per dieną ar savaitę. Tam, kad atsirastų problemos, alkoholį reikėjo vartoti keletą metų. Ir dabar šie asmenys sėda neblaivūs už automobilio vairo, smurtauja artimoje aplinkoje, įvykdo sunkius nusikaltimus. Ir jiems reklamos draudimas ar amžiaus didinimas jau nepadės. Šios priemonės prisidės prie to, kad probleminių vartotojų ateityje atsirastų kuo mažiau.
Reikia priimti pasvertus sprendimus
Manau tai puikus argumentas. Tiesiog pastebėsiu, kad priemonių, kurios nieko nekeičia, svoris yra nulis. Nes jei priimti sprendimai nedaro jokios įtakos, ar siekiama juos atidėti maksimaliam laikui su viltimi, kad jie gali būti atšaukti, tai kad ir kaip juos besvertumėm jų svoris ir įtaka bus nuliniai. Tuo pat metu reikėtų priminti mūsų pačių neseną skausmingą patirtį, kuomet iki 1999 m. mažėjus alkoholio vartojimui buvo priimti politiniai sprendimai, drastiškai padidinę alkoholinių gėrimų įperkamumą, liberalizavę prekybą ir pan. Kas juos tuomet vertino? O mes paėmėm ir įvertinom. Per tris metus po šių sprendimų, tai papildomai kainavo daugiau nei 2600 gyvybių. Ir visos tos prarastos gyvybės guli ant nepamatuotus ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijoms prieštaraujančius sprendimus priėmusių politikų sąžinės. Ar ir šį kartą nesiklausysim kompetentingų tarptautinių organizacijų?
Kiek mums kainuoja ši problema?
Mes nebuvome ir, galime sakyti, kad vis dar nesame įpratę žiūrėti į verslo sektoriaus kuriamą pridėtinę vertę per socialinę ar ekonominę prizmę. Toks dalykas kaip sveikatos ekonomika vis dar skamba labai egzotiškai. Nuolat minime, kad alkoholio gamybos ir pardavimo verslai sukuria darbo vietas, moka mokesčius ir pan. O kas gi dėl to ginčijasi. Tačiau jei įvertintumėme, kokias patiriame išlaidas dėl to, kad tiek vartojame alkoholio, sukuriama ekonominė vertė gerokai nublanktų. Bėda ta, kad Lietuvoje vis dar neturime daugybės tyrimų, kurie leistų iš tiesų kompleksiškai įvertinti žalą. Europos komisijos užsakymu atliktas tyrimas vertinant senųjų ES valstybių alkoholio vartojimą visuomenės sveikatos aspektu parodė, kad gaunamos pajamos gerokai nublanksta prieš išlaidas. Tuometiniais skaičiavimais 15 senųjų ES šalių surinkdavo apie 25 mlrd. eurų alkoholio akcizų, kai tuo tarpu vien tiesioginės išlaidos pasekmių šalinimui siekė apie 125 mlrd., o netiesioginės išlaidos, patiriamos dėl šeimos narių ir kitų problemų buvo dar didesnės. Lietuvoje kol kas, deja, turime tik dalinius duomenis, kuriais galime vadovautis, tačiau ir jų pakanka, kad pamatytumėm įspūdingą problemos mastą. Vien tiesiogiai suskaičiuojamų pasekmių šalinimui Lietuva 2013 metais išleido apie 215 milijonų eurų. Kad suvoktume šios problemos mastą, galima palyginti šią sumą su kitomis išlaidomis. Panašią sumą Lietuva išleidžia kompensuojamiesiems vaistams ir tai yra reikšmingi praradimai, turint galvoje, kad tai tik nedidelė dalis apskaičiuotų nuostolių.
Ar vis tik žinome, ką daryti?
Žinome labai seniai, tik vis nepakakdavo politinės valios priimti sprendimus. Dar 1998 m. Seime priimtoje Lietuvos sveikatos programoje buvome įtvirtinę siekį bendrąjį alkoholio suvartojimą sumažinti 25 proc., tačiau dėl jau minėtos liberalizacijos jį padidinome daugiau kaip 100 proc., į problemą įtraukdami vaikus ir moteris.
Pasaulio sveikatos organizacija teikia labai aiškias rekomendacijas, kas turėtų būti padaryta, ir dauguma jų buvo deklaruotos rinkimų kampanijos metu, o vėliau patvirtintos Vyriausybės programoje ir veiksmų plane, todėl kalbėti apie netikėtumo elementus, neprognozuotą blaškymąsi ar nepakankamą komunikavimą su visuomene būtų labai sudėtinga.
Lietuvos sprendimus palaiko ir vertina ne tik Pasaulio sveikatos organizacija, bet ir kitos tarptautinės ekspertinės organizacijos. Situacijos rimtumą suvokia daugelis šalių ir tarptautiniuose susitikimuose jau keli metai skamba šalių prašymai tabako kontrolės pavyzdžiu imtis svarstyti Alkoholio kontrolės pagrindų konvenciją, nes šalys nepajėgia atsilaikyti prieš organizuotai vykdomą interesų grupių spaudimą, o sprendimai kelia realią riziką juos priimančių politikų karjerai.
Tą suprasdamas labai sąmoningai pakviečiau Baltijos šalis imtis vieningos alkoholio, tabako ir maisto politikos strategijos ir šalių pozicijos jau suderintos, beliko pasirašyti bendrą dokumentą, ir Baltijos šalys galės kalbėti vienu balsu, nes problemas turime labai panašias.
Oponentai sako, kad Valstybė jais nepasitiki, tačiau yra visiškai priešingai. Buvo tikimasi, kad visuomenė jau yra pasiruošusi pokyčiams ir supranta jų svarbą ir būtinumą, nes jau yra pavargusi nuo girtų už vairo, nesaugių viešųjų renginių, be tėvų paliktų vaikų. Nusivylusi dėl apsvaigusių asmenų mušamų artimųjų, dėl ne laiku iš gyvenimo pasitraukiančių menininkų. Ir tą brandą visuomenė pakankamai aiškiai pademonstravo savo parašais piliečių iniciatyvoje „Už blaivią“.
Teigiama, kad žmones reikia šviesti ir užimti, o ne drausti ar riboti. Tačiau kas trukdo tai daryti? Kas trukdo visiems sąmoningiems, kad ir nuo rytojaus, imti šviesti žmones, kad yra kitas pasirinkimas. Tačiau pastaruoju metu yra labai aiškiai komunikuojama, kad gyvenimas be alkoholio nėra įmanomas, ir kad tai yra privalomas laisvės ir nepriklausomybės atributas.
Įdomu, ar tikrai laisvė ir nepriklausomybė sugrius, jei prie stacionarių lauko kavinių neprisidės keli šimtai laikinų, veikiančių tik vasarą? Ar tikrai bus sunku susiplanuoti laiką nusipirkti alkoholio, jei juo bus prekiaujama keliomis valandomis trumpiau? Nepamirškime, kad kai kuriose šalyse sekmadienį parduotuvės iš viso nedirba, o darbo dienomis dirba trumpiau nei Lietuvoje. Na, o kalbant apie alkoholio reklamos draudimą, norėtųsi paklausti: kokia prasmė reklamuoti produktą, kurio vartojimą norime mažinti? Reklamos draudimas turėtų būti vienas iš esminių žingsnių, norint sumažinti alkoholinių gėrimų paklausą. Juk šios reklamos pirmiausia yra nukreiptos į jaunąją kartą, o kas iš mūsų norėtų, kad jo vaikas už kelerių metų įgytų priklausomybę?
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į keletą pastarųjų metų įvykių, iššaukusių ne mažesnį visuomenės pasipiktinimą, grasinimus emigruoti ir kalbas apie žmogaus teisų suvaržymą.
Lietuvoje jau septyniolika metų negalima reklamuoti tabako gaminių. Ar tai nulėmė verslų žlugimą, pražudė sportą, privertė tabako gamintojus verslą išsikelti iš Lietuvos? O juk buvo sakoma, kad tai nutiks, lygiai taip pat, kaip dabar kalbama apie alkoholio reklamos draudimą.
Jau beveik dešimtmetį negalima rūkyti kavinėse ir baruose. Ar dėl to žmonės ten nebesilanko? Jaučiamės mažiau laisvi? O juk dabar kaip tik žmonės džiaugiasi, kad kavinėse nereikia skęsti dūmų debesyse. Tikriausiai kiekvienas, net ir rūkantis žmogus, sutiks, kad dabar ten tikrai maloniau lankytis. Tik nedaugelis žino, kad po priimtų sprendimų pasyvus rūkymas tiek namuose, tiek darbo vietoje sumažėjo 50 proc. Ar tai nėra geras rezultatas?
Jau keli metai apribota alkoholio reklama dieną. Žlugo iš to didžiąją dalį pajamų gaudavę verslai? Neliko sporto? Apskritai, prisipažinkite, kam patinka stebėti ilgas reklamines pauzes televizijoje ar stebėti nuolat iššokančias alkoholio reklamas naujienų portaluose? Manau, dauguma tikrai apsidžiaugs, jei jų nebeliks.
Jau veikia draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse. Degalinės dėl to neužsidarė. Tačiau gal galime jaustis šiek tiek saugiau, kad ten nebeprekiaujama alkoholiu?
Pranašystės, kad įvedus nedidelį apribojimą tauta žlugs, niekuomet neišsipildo, tačiau kas kartą argumentai nuolat naudojami tie patys. Tad gal reikėtų nustoti tikėti tais pranašais, kurie prieš kiekvieną pokytį prognozuoja vos ne kometos smūgio į Žemę lygio pokyčius.
Pasaulio sveikatos organizacija esminėmis ir veiksmingiausiomis alkoholio kontrolės priemonėmis įvardina ne vynų degustacijos mokymus ar silpnų gėrimų vartojimo skatinimą, bet alkoholio kainos didinimą, reklamos draudimą ir prieinamumo ribojimą, tad šios priemonės ir bus taikomos.
Sveikatos apsaugos ministerija ėmėsi ir kitų priemonių. Nors sprendimas buvo priimtas dar 2012 metais, tik dabar išdrįsome imtis Priklausomybės ligų centrų reformos, kad galėtumėme užtikrinti adekvatų ir mokslu pagrįstą priklausomybių gydymą. Atliekame skaičiavimą ir modeliavimą, kiek kainuos ir kokiu būdu bus diegiamos minimalios intervencijos pirminėje sveikatos priežiūroje, kuomet anksti bus galima pastebėti probleminį alkoholio vartojimą ir suteikti pagalbą tuomet, kai ji dar nedaug kainuoja, o ir šansų, kad žmogus pakeis elgseną yra ženkliai daugiau, nei tuo metu, kai jis jau prarado darbą ir socialinius ryšius.
Per Visuomenės sveikatos stiprinimo fondą investuojame į socialinę reklamą, mokslinius tyrimus, visuomeninių organizacijų skatinimą ir siūlome, kad fonde atsirastų lėšos ne tik iš alkoholio, bet ir tabako bei azartinių lošimų mokesčių. Tačiau apie šias priemones, matyt, sąmoningai nenorima kalbėti, nes tai atima argumentus iš teigiančių, kad pradedama ne nuo to ir ne nuo tų.
Tai ar išdrįsim?
Laukia sunkūs sprendimai. Kaip ir visuomet, bandoma dramatizuoti situaciją, viską supainioti, radikalizuoti sprendimus siūlančius politikus juos pavaizduojant kaip kvailius, taip lyg savotiškai užsitikrinant teisę daugiau nebekreipti dėmesio į jų nuomonę. Pasakysiu dar daugiau. Esu realistas. Manau, kad jei šis Seimas nesugebės priimti reikiamų sprendimų, jų teks laukti dar apie 15–20 metų, nes po šios masinės isterijos, labai daug kam dings noras tapti savotiškomis „politinėmis kamikadzėmis“.
Visgi viliuosi ir tikiu, kad lietuviai, visuomet mokėję susitelkti tada, kai šaliai reikėdavo labai sunkių ir svarbių sprendimų, tą padarys ir šį kartą. Niekas už mus pačius mūsų problemų neišspręs. Kviečiu susitelkti ir suvokiant situacijos rimtumą paaukoti dalį įprasto komforto tam, kad nauja karta užaugtų nebegalvodama, jog alkoholis yra pagrindinis Lietuvos visuomenę vienijantis ir palaikantis atributas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.