Šis susitarimas sukėlė ne tik daug ažiotažo, bet ir tolesnių politinių pasekmių, labai reikšmingai paveiksiančių ateinančio rudens politinę darbotvarkę.
Na gerai, gerai… Sutinku, kad Gretos ir Ramūno gaudynės, virtusios slėpynėmis, gal ir buvo didesnio rezonanso sulaukęs įvykis, turėsiantis labai ilgalaikes pasekmes. Tik abejočiau, kiek iš tikrųjų tai yra mūsų šalies politikos, o kiek geltonosios spaudos metų įvykis.
Bet pakalbėkime apie tą garsųjį susitarimą, kurį be dviejų minėtų politinių lyderių pasirašė ir Ramūnas Karbauskis. Kuo šis susitarimas yra svarbus? Didžiausia jo svarba sietina ne tiesiogiai su tais veiksmais, dėl kurių buvo susitarta, bet su pačiu oficialaus susitarimo tarp didžiausios valdančiosios ir didžiausios opozicinės frakcijų faktu. Tokių susitarimų Lietuvos politikoje būta labai mažai. Iki šiol tai buvo arba Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybės atvejis, arba platesnio pobūdžio susitarimai tarp daugelio parlamentinių partijų dėl šaliai svarbių sprendimų (stojimo į NATO ir ES, gynybos politikos ir t.t.). Tad tai, kas įvyko šį kartą, yra gana unikalu.
Tik pliusai: socdemai be galios, o gyventojai su mažesnėmis šildymo sąskaitomis
Pirmiausia, garsusis susitarimas eliminavo socialdemokratų derybinę galią valdančiojoje koalicijoje. Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga dabar jau žino, kad esant tinkamoms sąlygoms ir sprendimams, kurie sutampa su opozicijos priešrinkiminiais pažadais, jie turi įrankį arba bent jau galimybę surasti platų sutarimą Seime. Tokiu būdu jie gali gauti reikiamus balsus siekiamoms įgyvendinti reformoms, kurių daugeliui nepritaria socialdemokratai. Opozicija iš šios situacijos taip pat laimi – gauna galimybę siūlyti savo politinės programos iniciatyvas ir sulaukti joms palaikymo. Būtent todėl socialdemokratų balsas koalicijoje tampa formaliu ir ne itin svarbiu veiksniu. Jie praranda derybinę galią ir tai suvokdamas naujasis pirmininkas Gintautas Paluckas kelia maištą už pasitraukimą iš koalicijos.
Antras itin svarbus šio susitarimo rezultatas – tai tie esminiai sprendimai, dėl kurių susitarta. Viena vertus, mes regime pradedamą įgyvendinti urėdijų reformą, kurios vykdymu prieš rinkimus įsipareigojo ir valstiečiai-žalieji, ir Tėvynės sąjunga. Šalia to yra pakeičiama valstiečių-žaliųjų pozicija dėl PVM lengvatos centralizuotai šilumai.
Norėdami suprasti, kodėl tai yra taip svarbu, pradėkime nuo to, kokios lengvatos yra geros, o kokios – blogos. Štai jums teiginys apmąstyti: PVM lengvata centralizuotam šildymui yra gera, o PVM lengvata mėsai yra bloga. Kodėl? Todėl, kad bet kokia PVM lengvata gyventojus pasiekia tik tuose ūkio sektoriuose, kuriuose kainos yra reguliuojamos. Tai reiškia, kad juose gamintojas ar prekybininkas negali lengvatos dalies pasiimti sau ir nemažinti paslaugos ar produkto kainos. Tokiu atveju PVM lengvata veikia gyventojo naudai ten, kur yra valstybės reguliavimas. Todėl sumažinus PVM centralizuotam šildymui kaina vartotojams garantuotai mažėja. Šis sektorius yra reguliuojamas valstybės ir didele dalimi netgi priklauso valstybei (savivaldybės valdo nemažą dalį šilumos gamybos katilinių ir visus tiekimo tinklus).
Egzistuoja panašios PVM lengvatos, kurios irgi turi teigiamą įtaką vartotojui: kompensuojamiems vaistams (valstybės reguliuojama sritis) ir viešajam transportui (didele dalimi bilietų kainos yra reguliuojamos savivaldybių). Savo ruožtu kitos lengvatos didesnį rezultatą suteikia ne vartotojams, bet paslaugos ar prekės gamintojams/pardavėjams: per PVM lengvatą knygoms ir spaudai remiami leidėjai, knygynai ir žiniasklaida, nes jų veikla yra traktuojama kaip visuomenei naudinga ir ypač reikalinga. Per PVM lengvatą apgyvendinimo paslaugoms remiami viešbučiai. Kadangi nemanau, kad tai yra tinkamas rėmimo objektas, todėl palieku šios lengvatos paaiškinimą tiems, kam tai atrodo svarbu.
Taigi kai kalbame apie lengvatą mėsai, žuviai ar kitokiems produktams arba paslaugoms, kurių kainos valstybė nereguliuoja – pagalvokime ar tikrai tai sumažins kainą vartotojams? Kaip daugelį kartų įsitikinome – iš to daugiausiai išlos gamintojai ir prekybininkai, o ne vartotojai. Ar tikrai norime remti didžiuosius prekybos tinklus?
Antra priežastis, kodėl svarbi PVM lengvata šildymui, yra ta, jog ši lengvata pataiko į tinkamą visuomenės sluoksnį. Šiuo metu bendras centralizuoto šildymo vartotojų skaičius sudaro daugiau kaip 620 tūkstančių. Lietuvos miestuose per centralizuotas šilumos tiekimo sistemas šildoma apie 72 proc. gyvenamųjų namų ploto. Didžiuosiuose miestuose istoriškai susiklostė, kad pasenusiuose ir dar nerenovuotuose daugiabučiuose namuose gyvena sąlyginai vyresnio amžiaus žmonės (nes gavo butus sovietmečiu) ir asmenys, turintys mažesnes pajamas (butas sovietiniame daugiabutyje yra pigesnis nei namas priemiestyje ar naujame daugiabutyje). Tokiu būdu PVM lengvata centralizuotam šildymui didele dalimi pataiko į tą visuomenės grupę, kuri gyvena gana vargingai (pensininkai ir žemesnių pajamų šeimos). Tad jeigu lygintume visas kitas lengvatas – ši lengvata ir labiausiai sumažina paslaugos kainą vartotojams, ir tiksliausiai veikia tą socialinį sluoksnį, kuriam tokios paramos reikia labiausiai.
Taip, sutinku, kad yra didelė paklaida, nes PVM lengvatą centralizuotam šildymui gauna ne vien pensininkai ir mažas pajamas turintys asmenys. Tarp gaunančių lengvatą pasitaiko ir turtingų asmenų, tačiau kol alternatyva yra individualizuota kompensacija už šildymą, kuriai gauti reikia kas tris mėnesius atstovėti eilę seniūnijoje pristatant 11 įvairaus pobūdžio dokumentų, įrodančių, kad esi mažas pajamas gaunantis asmuo, ir galiausiai tos paramos prašyti – tai yra elementariai nepatogu pensininkams ir dirbančioms šeimoms, neefektyvu valstybei, o sistemos administravimo kaštai savivaldybėms per dideli. PVM lengvatos centralizuotam šildymui atsisakyti būtų galima tik tada, jeigu turėtumėme individualizuotą kompensacijų sistemą, kuri veiktų per Valstybinę mokesčių inspekciją. Lygiai taip pat kaip šiuo metu veikia mokesčių permokų susigrąžinimo sistema.
Kompromisu grįsta politika suirutės akivaizdoje
Grįžkime prie susitarimų ir jų reikšmės rudens politinio sezono perspektyvoms. Šį rudenį laukia trys itin svarbūs politinės darbotvarkės įvykiai: mokesčių reforma, valstybės tarnybos reforma ir biudžetas. Nė vienos iš šių reformų ar juo labiau biudžeto didžiausia opozicinė Tėvynės Sąjunga nėra įsipareigojusi remti. Tikimybė, kad tai galėtų padaryti, yra tokia pat menka, kaip ir tikimybė, jog Ramūnas Karbauskis kada nors pripažins, kad jį su Greta Kildišiene sieja daugiau nei vien politinės pažiūros.
Kol kas dėl mokesčių reformos yra daugiau abejonių nei palaikymo, o didžiausias priekaištas – menkas reformos ambicingumas, kuris nepakeis nieko, o išimtimis ir sudėtingais skaičiavimo mechanizmais tik dar labiau sujauks šalies mokesčių sistemą. Dėl valstybės tarnybos reformos – apskritai neaišku, ką siūlys valdančioji dauguma, o iš to, kas girdima, abrakadabrų yra daugiau, nei realių sprendimų. Na ir galiausiai biudžetas – be mokestinių korekcijų biudžetas pakimba ore.
Šiame rudens politinio sezono kontekste yra tik trys galimi scenarijai, kaip gali klostytis parama Vyriausybei: a) išliks dabartinė valdančioji dauguma G. Palucko maištui kapituliuojant prieš savo frakciją Seime ir ministrus Vyriausybėje; b) susiformuos mažumos Vyriausybė remiama V. Tomaševskio Lenkų rinkimų akcijos ir liberalų arba Tėvynės Sąjungos; c) susiformuos nauja valdančioji koalicija iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Lenkų rinkimų akcijos ir liberalų arba Tėvynės sąjungos. Čia turiu pabrėžti, kad valstiečių-žaliųjų koalicija tik su Voldemaro Tomaševskio lenkais arba tik su liberalais nėra įmanoma dėl per mažo balsų kiekio. Todėl jeigu formuotųsi tokia dauguma, tai ji turi veikti prie valstiečių-žaliųjų dedantis abiem minėtoms partijoms. Esu įsitikinęs, kad Tėvynės sąjunga nedalyvautų jokiame formate, kuriame būtų Voldemaro Tomaševskio šalininkų arba kuriame būtų liberalai. Pastaruoju atveju ne todėl, kad Tėvynės sąjunga to nenorėtų, bet dalyvauti tokioje plačioje koalicijoje nenorėtų liberalai.
Variantas A yra mažiausiai tikėtinas, nes jis lemtų socialdemokratų pirmininko finalinę kapituliaciją ir, greičiausiai, Gintauto Palucko pasitraukimą iš pirmininko pareigų, o tai gali lemti netgi šios partijos skilimą. Greičiausiai socialdemokratų skyriai į vienus vartus nubalsuos už rekomendaciją partijai trauktis iš koalicijos, tačiau partijos Taryba prieš pasitraukimą koalicijai iškels neįgyvendinamų reikalavimų. Juos jau galime regėti socialdemokratams išplatinus dešimties punktų pageidavimų sąrašą dėl mokesčių reformos, kur reikalaujama skirti po 100 eurų kiekvienam vaikui ir palikti NPD už kiekvieną vaiką, progresinių mokesčių ir t.t. Šių reikalavimų S. Skverneliui nevykdant – socialdemokratų pasitraukimas iš koalicijos yra neišvengiamas. Trumpai tariant: arba koalicija pasmerkta, arba Gintautui Paluckui pabaiga.
C variantas dėl naujų koalicijų irgi mažai tikėtinas tol, kol valstiečių-žaliųjų mandatus Seime gano Ramūnas Karbauskis. Šiuo metu pagal reitingus jis jau yra antras nepopuliariausias šalies politikas. Pagal liepos mėnesio „Vilmorus” apklausą jį nepalankiai vertino 52,1 proc. gyventojų. Prasčiau už jį atrodė tik tuometė Darbo partijos lyderė Živilė Pinskuvienė su 53,8 proc. nepalankumo reitingu. Ž. Pinskuvienės rudenį reitingų apklausose nebebus, nes partija ją jau išvarė.
Tad R. Karbauskis bus pats nepopuliariausias šalies politikas ir tikrų tikriausias balastas tiek valstiečiams-žaliesiems, tiek vis dar egzistuojančiai koalicijai, tiek Vyriausybei, tiek Sauliui Skverneliui. Ar esant tokioms aplinkybėms, kuri nors opozicijos partija ryžtųsi eiti į koaliciją su skęstančia partija ar Vyriausybe? Rizikuoti, kad naują valdantįjį darinį bet kada supurtys dar viena eilinė Ramūno Karbauskio melodrama? Tikriausiai ne, nes pasitikėjimas ir stabilumas bet kokioje koalicijoje yra esminė sąlyga. Na nebent eitų V. Tomaševskio Lenkų rinkimų akcija, bet jų vienų paramos nepakaks.
Taigi labiausiai tikėtinas šio rudens vaizdas – planas B. Tai reiškia, kad Saulius Skvernelis vis daugiau laiko praleis gaudydamas balsus Seime, gesindamas R. Karbauskio sukeltus gaisrus ir stengdamasis visomis išgalėmis, formaliai ar neformaliai, perimti savo frakcijos Seime vairą.
Štai čia, horizonte regint mažumos Vyriausybės vaizdinį, vėl iškyla liepos susitarimo svarba. Šis susitarimas išsiskyrė dar ir tuo, kad jis buvo raštiškas ir su parašais – oficialus ir viešas. Tokiu būdu visuomenė galėjo skaidriai matyti, dėl ko yra susitarta. Tai didelis skirtumas lyginant su tokiais atvejais, kai dėl paramos yra siekiama ne itin skaidrių ir teisėtų mainų. Pavyzdį šauniai parodė žurnalistai: sakoma, kad liberalai mainais į paramą urėdijų reformai siekė sumažinti 5 proc. privačių miškų savininkams, o kai kurie liberalų lyderiai kaip tik ir valdo nemenkus privataus miško plotus.
Taigi Vyriausybei pamažu riedant suirutės kryptimi, reikalingas naujas parlamentinio bendradarbiavimo įrankis, nes tikėtina, kad ši suirutė gali trukti net visus likusius 3 metus iki kitų Seimo rinkimų. Būtent skaidrūs, aiškūs ir vieši susitarimai tarp didžiausių parlamentinių frakcijų gali būti tas įrankis, kuris ne tik leistų pasiekti rezultatų, bet ir padėtų Lietuvoje formuotis ne tokiai agresyviai, kompromisų ir rezultatų siekiu grįstai partijų konkurencijai. Juk to ir trokšta daugelis rinkėjų?