A. Vyšniauskas. Atveskime „Biedronką“ į Lietuvą!

Kalafiorų kainų „krizė” sukėlė didžiulį pasipiktinimą, kurio centre yra ne pačios kainos, o politikai ir jų neįgalumas (ar nenoras) spręsti šią problemą. Pasvarstykime, ar Lietuvos Vyriausybė gali padaryti kažką, kad maisto produktų kainos Lietuvoje sumažėtų?

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad esu iš tų žmonių, kurie patys nuolatos apsiperka prekybos centruose, esu ne kartą buvęs ir apsipirkęs Suvalkuose, ne kartą lankiausi „Biedronkoje“ ir savo paties kailiu jaučiu, kad kainos auga. Todėl suprantu, kodėl žmonės pyksta ir pripažįstu, jog reikia veikti.

Iš tiesų maisto produktų kainos Lietuvoje visados buvo didesnės nei aplinkinėse šalyse ir esminė to priežastis – menka konkurencija. Štai, remiantis duomenimis, kuriuos randu internete (2013 m. duomenys), „Maxima“ užima 40 % mažmeninės prekybos maistu, gėrimais ir tabaku rinkos, „IKI“ - 16 %, „Norfa“ – 10 %, „Rimi“ – 6 %, „Prisma“ – 1 %. Iš viso šie tinklai valdo 73 % mažmeninės prekybos maistu, gėrimais ir tabaku rinkos. Tai reiškia, kad šiame sektoriuje mes neturime tikros konkurencijos. Turime oligopolinę padėtį, kai 4 didžiausios įmonės valdo daugiau nei 40 % rinkos (Lietuvoje tokią rinkos dalį turi viena „Maxima“).

Esant tokiai situacijai, visi stambiausi mažmeninės prekybos maisto produktais žaidėjai visada atsižvelgia į kitų to paties sektoriaus įmonių veiksmus, todėl kai kainas didina vieni, jas kelia ir kiti. Dėl oligopolijos dingsta kainodaros lankstumas ir naujiems tiekėjams sudaromos nepalankios sąlygos pasiūlyti savo produktus prekybos centruose. Taip pat gausu ir kartelinių susitarimų. Tai ne paslaptis.

Todėl pirmieji veiksmai, kurių reikia imtis, norint spręsti tikrai skaudžiai augančių kainų problemą – tai didinti konkurenciją. Šioje vietoje „LIDL“ atėjimas žada labai daug ir tikiu, kad šio prekybos centro įsiveržimas padės lietuvišką rinką gerokai supurtyti. Taip, kaip tai padarė „IKEA“ mažmeninėje baldų rinkoje.

Jeigu Vyriausybė būtų protinga ir realiai norėtų spręsti kainų kilimo problemą, ji pirmiausia siektų į Lietuvą privilioti dar bent vieną mažų kainų parduotuvių tinklą, kad paskatintų konkurenciją. Jeigu lietuviai taip pamėgo ir dažnai važiuoja į Lenkijoje veikiančią „Biedronką“, kodėl nepasistengus ir „Biedronkos“ neatvedus į Lietuvą? Ar Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė bent pagalvojo apie tai? Ar pabandė Ūkio ministerija užmegzti kontaktą su šio prekybos tinklo vadovybe ir pasiūlyti apsvarstyti galimybę kurtis Lietuvoje? Apie tokias pastangas nieko negirdėjau.

Be abejo, nebūtinai reikia kviesti išskirtinai „Biedronką“. Gali būti ir bet kuris kitas mažų kainų tinklas, tačiau manau, kad visiems akivaizdu, jog stengtis pritraukti naujų mažų kainos prekybos centrų į Lietuvą ir taip išjudinti konkurenciją maisto produktų rinkoje – būtina.

Kita priemonė – skatinti tiesioginę mažųjų perdirbėjų ir ūkininkų produkcijos prekybą be tarpininkų (P2P principu). Šioje srityje reikalinga didesnė kokybės kontrolė ir produktų sertifikavimas, nes jei nueisite į tipišką lietuvišką turgų, jame, deja, rasite daugiau lenkiškų ar ispaniškų agurkų nei paties lietuvio ūkininko išaugintų. Neretu atveju, nors etiketėje bus parašyta, kad agurkai lietuviški, bet tai nebūtinai bus tiesa.

Deja, daug prekybininkų tuo piktnaudžiauja ir todėl pasitikėjimo turgaus prekeiviais bei pačiais ūkininkais yra mažai. Šioje srityje Vyriausybė galėtų nuveikti du darbus: per Ūkio ministeriją investuoti į startuolius, kurie kuria internetinės prekybos ūkininkų pagaminta produkcija platformas, ir per Žemės ūkio ministeriją skirti paramą ūkininkams, kurie kooperuojasi arba patys perdirba savo produkciją bei užsiima jos realizavimu. Šiuo metu, susiduriant su „pieno krize“, tokiai paramai pieno produktų sektoriuje galimybės yra ypač geros. Juk subsidijos pieno ūkiams ir taip bus skiriamos. Kodėl negali atsirasti papildomas procentas prie subsidijos tiems, kurie parduoda ne žaliavą, o jau pačių perdirbtą produkciją?

Pasvarstykime ir apie kontroliuojančių institucijų darbą. Konkurencijos taryba per pastaruosius metus kartu su STT pagaliau pagalando savo dantis ir tyrimų bei nustatomų kartelinių susitarimų atsiranda vis daugiau. Šalia kartelinių susitarimų norėtųsi, kad ši institucija atliktų sąlygų, kurias prekybos centrai nustato savo tiekėjams, tyrimus. Ne paslaptis, kad dažnai nustatomos tiekėjams labai nepalankios sąlygos (nesudaromos galimybės gauti momentinių apmokėjimų už prekes, taikomi dideli įėjimo į prekybos centrus mokesčiai ir kt.) ir tai apriboja galimybes į prekybos centrus patekti smulkiesiems gamintojams bei tiekėjams. O tai, be abejo, neprisideda prie konkurencijos skatinimo.

Taip pat stinga viešos įvairių sektorių konkurencinės aplinkos analizės. Štai ta pati Konkurencijos taryba, atlikdama tokią įvairių sektorių analizę, galėtų aiškiai įvardinti tas produktų rinkas, kuriose konkurencijos stinga labiausiai ir gyventojai dėl konkurencijos stokos labiausiai nukenčia. Tokia kasmetinė konkurencijos analizė galėtų būti pateikiama kasmet Seime, lygiai taip pat, kaip VSD pateikia grėsmių Lietuvai vertinimą. Vyriausybė savo ruožtu matydama tokią analizę galėtų turėti labai aiškų savo veiklos rodiklį – į rinkas, kuriose konkurencijos stinga, pritraukti naujų „žaidėjų“ ir tą konkurenciją tokiu būdu išjudinti.

Dar viena institucija, kurios vadovai galėtų gerokai pakrutėti, – tai Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Ką ji dabar veikia? Tiesą pasakius, sunku pasakyti. Nes jos puslapyje man prireikė net pusvalandžio, kad rasčiau tas teises, kurias ji turėtų ginti. Tačiau net ir perskaičius šią informaciją man aiškiau nepasidarė.

Galiausiai, apie PVM. Netikiu vienos sidabrinės kulkos sprendimais, todėl netikiu, kad PVM sumažintų produktų kainą. Jau anksčiau buvo mažinamas PVM tiek įvairiems atskiriems produktams, tiek bendrai ir kainai įtaka būdavo labai menka arba tik trumpalaikė. Taip nutiktų ir šį kartą. Tuo net neabejoju.

Be to, kiekvienas PVM sumažinimas 1 proc. yra lygus 130 mln. eurų, kurių netenkame į šalies biudžetą. Įsivaizduokite, ką šalies biudžetui reiškia 130 mln. eurų, kai Vyriausybė mokytojų algoms nesugeba surasti 8 mln. eurų. Skaičiai dideli ir jei norime mažinti PVM, tada turime didinti kitus mokesčius arba įvesti naujus (nekilnojamojo turto, automobilių ir t.t.). Tokie sprendimai yra galimi, tačiau jie ne tokie paprasti, kaip juos bandoma pavaizduoti.

Na, ir galiausiai, geriausia priemonė, kuri padėtų padidinti Lietuvos žmonių perkamąją galią – tai didesnės algos. Bet tai jau kita, rimta ir ilga tema. Trumpai tariant, jei norite sužinoti, kaip padidinti Lietuvos žmonių algas – skaitykite TS-LKD parengtą Naują Planą Lietuvai (www.naujasplanas.lt), kuriame išsamiai išdėstyti žingsniai, kurių imsimės laimėję rinkimus.