Nepotizmas reiškia tarnybinės padėties naudojimą giminėms ar draugams proteguoti. Jis gali pasireikšti keliais būdais: nuo artimų asmenų įdarbinimo, paaukštinimo pareigose, iki geresnio darbo užmokesčio ar geresnių darbo sąlygų sudarymo jiems.
Nepotizmas arba švogerizmas yra ne tik tie atvejai, kai koks nors valstybės pareigūnas įdarbina giminaitį ar draugą sau pavaldžioje institucijoje. Tai yra ir tie atvejai, kai pareigūnas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi arba įtaka, rūpinasi savo artimųjų įdarbinimu ir kitose institucijose ar net nuo jo veiklos priklausančiose verslo įmonėse.
Diskutuojant apie švogerizmą Lietuvoje visada atsiranda koks nors pilietis ar pilietė ir išreiškia nuomonę, kad neva švogerizmo yra visur. Net versle. Tačiau skirtumas tarp privataus verslo ir viešosios tarnybos yra milžiniškas.
Verslas yra privatus reikalas. Niekas negali nurodyti verslininkui, ką jis turi samdyti, o ko ne. Tai yra jo asmeninis reikalas, nes jis savo kailiu neša atsakomybę už savo pasirinkimus. Tad, jei įdarbina giminaitį remdamasis ne profesionalumo kriterijumi, o tik giminystės ryšiu ir tas asmuo netinkamai atlieka savo darbą – tai jau paties verslininko atsakomybė ir jo asmeniniai nuostoliai.
Tačiau viešasis sektorius ir valstybės tarnyba nėra verslas. Todėl jis negali būti ir šeimyninės rangos reikalu. Mes, kiekvienas pilietis, esame valstybinio ir savivaldybių sektoriaus savininkai, todėl nustatome bendras reguliavimo taisykles, kurios turi padėti tam sektoriui veikti efektyviai, skaidriai ir tarnauti visiems, o ne tik šeimyninių interesų susaistytiems asmenims.
Vis dėlto švogerizmas Lietuvos viešajame sektoriuje, valstybės tarnyboje yra labai paplitęs reiškinys. Bene labiausiai jis išsikerojęs savivaldoje. Pastarojo meto plačiai atskleistas Marijampolės atvejis tai labai ryškiai pademonstruoja.
Būtent Marijampolės istorija mane – marijampolietį – paskatino parašyti šį straipsnį. Esu naujos kartos politikas, todėl man „senosios tradicijos”, tarp kurių švogerizmas yra tapęs „normalia” praktika, yra tiesiog nesuvokiamos. Manau, kad kiekvieno naujos kartos politiko užduotis turi būti kova su šiomis senosios sistemos blogybėmis, kurios vis dar gajos ir šių dienų politiniame gyvenime.
Įsivaizduokite darbo atmosferą švogerizmo čiuptuvais apraizgytoje įstaigoje
Švogerizmas demotyvuoja. Štai Marijampolėje daugelis savo sričių profesionalų yra praradę tikėjimą, kad savivaldybės skelbiami konkursai kokioms nors pareigoms užimti yra skaidrūs. Todėl profesionalai – teisininkai, ekonomistai, viešojo administravimo specialistai – net nebando dalyvauti tokiuose konkursuose, nes yra įsitikinę, jog neverta gaišti laiko, jei neturi „stogo“. Tokiu būdu savivaldybė praranda galimybę į administraciją priimti geriausius žmones, kurie atneštų naudą visai savivaldybės bendruomenei.
Švogerizmas naikina norą stengtis dirbti gerai. Įsivaizduokime jauną savo srities profesionalą, kuris nuoširdžiai dirba savo darbą (tokių žmonių Marijampolės savivaldybės administracijoje yra daug). Jis teisėtai tikisi, kad, jeigu dirbs gerai, tobulės ir atitiks visus reikalavimus, pamažu kils karjeros laipteliais. Didės jo alga, didės atsakomybė, atsiras didesnis vadovų įvertinimas, o kartu su tuo – pasitenkinimas savo darbu. Taip turėtų veikti sistema pagal įstatymus ir gerąją praktiką.
Tačiau įsivaizduokime tą patį jauną profesionalą, kuris mato šalia dirbantį akivaizdžiai prastesnį išsilavinimą, žinias ir kompetenciją turintį kolegą, kurio vienintelis pranašumas – jis yra kokio nors įtakingo politiko giminaitis. Tas jaunas, profesionalus žmogus regi, kaip tas kitas, kuris yra žemesnės kompetencijos, dėl švogerizmo ryšių kyla karjeros laiptais žymiai greičiau už jį.
Kaip jaučiasi savo srities profesionalas visa tai matydamas? Pirmiausiai pyksta. Tada bando aiškintis, kodėl taip yra. Jam yra paaiškinama, kad čia taip reikia ir liepia nekelti bangų, nes atleis. Galiausiai jaunas, profesionalus žmogus nuleidžia rankas, pradeda nesistengti ir jo darbo kokybė krinta. Viešasis sektorius praranda didelį potencialą.
Švogerizmas naikina efektyvios vadybos galimybę. Įtakingas savivaldybės administracijos departamento direktorius įdarbina savo giminaitį jam pavaldžiame skyriuje. Kaip jūsų manymu elgsis to skyriaus, kuriame įdarbinamas jo viršininko giminaitis, vedėjas? Ar jis skirs tam asmeniui prastesnes darbo sąlygas ar ne tokius gerus darbo įrankius? Nedrįs, nes jo paties viršininkas gali supykti. Ar baus pavaldinį, kuris turi stogą aukščiau, jei jis padarys nusižengimą? Bijos, nes viršininkas gali supykti.
Kai panašiais giminystės ryšiais apraizgoma visa savivaldybės administracija, tada santykiai tarp vadovų ir pavaldžių darbuotojų pasidaro labai įtempti, nenatūralūs, o kartais netgi sunku nustatyti, kas kam vadovauja – vadovas savo darbuotojui, ar tas darbuotojas su stogu aukščiau valdo savo tiesioginį viršininką.
Kuo svarbus Marijampolės atvejis?
Marijampolės švogerizmo istorija stebina ne kažkuriais pavieniais įdarbinimų atvejais, nes pavienių pasitaiko visur, o savo mastu ir sistemiškumu. Ketvirtadalio savivaldybės tarybos narių šeimos nariai dirba su savivaldybe susijusiose srityse, įstaigose. Kai kurie tarybos nariai patys yra įdarbinti tokiose įstaigose. Iš šešių savivaldybės administracijos departamentų direktorių net trijų jų marčios dirba savivaldybės administracijoje. Dviejų departamentų direktorių marčios dirba jiems patiems pavaldžiuose skyriuose. Mero sūnus vadovauja įmonei, kurioje nors ir didesnę akcijų dalį turi kita privati įmonė, tačiau ji vis vien didžiąja dalimi gyvena iš savivaldybės užsakymų.
Taip pat iki galo neaišku, kaip šios įmonės vadovo, mero sūnaus, skyrimo metu elgėsi mažosios akcininkės – Marijampolės savivaldybės – atstovai. Jei jie balsavo už mero sūnaus paskyrimą – tai jau ne itin sąžiningas reikalas.
Gausu ir kitų mažesnių ar didesnių šeimyninės rangos atvejų. Bendrai sudėjus jų daugiau nei dvi dešimtys, o kiek dar neatskleista. Mano žiniomis po suduvis.lt publikacijos pasipylė informacija ir apie kitus panašius atvejus, kurie dar nepaminėti.
Pirmoji šios istorijos reakcija Marijampolėje buvo iš paprastų miestelėnų: tai buvo palengvėjimo atodūsis, nes pagaliau kažkas visą šią šeimyninės rangos sistemą iškėlė viešumon ir ėmėsi kažką daryti.
Tada buvo sulaukta sąžiningų žmonių, kurie ilgai dirba savivaldoje, nuomonės: žinojome, kad įdarbinimų yra, žinojome, kad jų daug, bet kad tiek ir tokiu mastu – net nenutuokėme.
Galiausiai po pusantros sumaišties dienos, atkeliavo ir valdžios reakcija: pikta, nervinga, konkurentus bandanti apipilti tuo, kuo patys išsitepė.
Socialdemokratų atsakymuose yra supainiojamas viso žurnalistinio tyrimo ir mūsų, politikų, reakcijos į tą tyrimą objektas. Marijampolės valdžia bando teigti, kad savivaldos įstaigose sudarbinti ne vien socialdemokratai. Parodoma, kad štai yra dar vienas kitas kitų partijų narys: kažkur dirba trejetas konservatorių, vienas valstietis, viena tvarkietė. Šalia dar pamirštami darbiečiai ir liberalai, kurių taip pat yra dirbančių valstybės tarnyboje ir savivaldybės administracinėse struktūrose. Bet ne partiškumas yra visos istorijos esmė. Juk kalbama ne apie partijos narių, o giminių įdarbinimus. Būtent tai yra nepotizmo esmė.
Nervingi socialdemokratai rodo tikrąjį savo veidą
Socialdemokratų reakcija labai nervinga ir visiškai šaunanti pro šalį. Socialdemokratų reakcijos į iškilusį švogerizmo skandalą logiką galima puikiai perteikti sovietiniu anekdotu:
- Kiek Sovietų Sąjungoje yra politinių kalinių - klausia amerikietis žurnalistas Sovietų Sąjungos diplomato.
- O Amerikoje juodaodžius muša – jam atsako sovietų diplomatas.
Taip ir čia: socialdemokratai vietoje to, kad bandytų išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta jų gretose, kas, kaip ir kodėl yra įdarbinti – pereina į neracionalų puolimą konkurentų, kurie tik siekia tiesos. Aš net neabejoju, kad pats ponas meras Vidmantas Brazys galėjo nežinoti visų šeimyninių įdarbinimų, kuriuos atliko įtakingi jo aplinkos žmonės. Todėl ištirti ir nustatyti, kaip veikia visa ši sistema, būtų naudinga visiems. Ypač socialdemokratams.
Socialdemokratai savo atsake teigia, kad žurnalistai atlikę tyrimą informaciją rinko „KGB metodais“. Įdomus kairiosios minties vingis. Pats pabandžiau patyrinėti šį žurnalistinį tyrimą ir atradau, kad straipsnio apačioje nurodyta, jog informacija surinkta iš viešų šaltinių: iš oficialios savivaldybės svetainės marijampole.lt ir vrk.lt pateiktų viešųjų ir privačių interesų deklaracijų. Pabandžiau kai kurią medžiagą papildomai patikrinti. Ir tikrai! Daugelį faktų, išdėstytų tyrime, lengvai atrandu politikų ir aukštų savivaldybės tarnautojų viešųjų ir privačių interesų deklaracijose. Bet yra ir keletas atvejų, kurie tose deklaracijose nėra nurodyti, bet žinomi kaip vieša mūsų miesto gyvenimo paslaptis. Taigi belieka paklausti socialdemokratų propagandistų: nuo kada informacijos rinkimas iš viešai prieinamų šaltinių tapo „KGB metodu”?
Socialdemokratams nervinantis ir bandant pateikti bent kokį atsaką, juos gerokai „užneša ant posūkio“. Padaroma grubių klaidų: prie konservatorių priskiriama Marijampolės vaikų darželio-lopšelio „Linelis” direktorė Vaiva Jonynienė. Tačiau 2015 m. savivaldos rinkimuose ji 12 numeriu kandidatavo liberalų sąraše. Galbūt širdyje ji konservatorė, to labai tikiuosi, bet TS-LKD nare tikrai nėra ir, mano bei konservatorių skyriaus senbuvių žiniomis, niekados nebuvo. Jei padaromos tokios grubios ir primityvios klaidos, ar galima tikėti ir kitais socialdemokratų atsako teiginiais? Gal ir ten klaidų gausu?
Galiausiai socialdemokratai šaunasi sau į koją. Pradėję aiškintis pateikia tokių absurdiškų pasakojimų, kad net patys susipainioja. Štai neva, kuo visoje istorijoje dėtas Seimo narys Albinas Mitrulevičius ir administracijoje dirbanti jo žmona Alma. Pasak V. Brazio, juk A. Mitrulevičius Seimo nariu tapo 2011 m., o jo žmona dirbti administracijoje pradėjo 2001 m. Bet mere, juk niekas ir nebando kapstyti tik paskutinių kelių metų įdarbinimo atvejų. Imama žymiai plačiau – visi 16 jūsų valdymo metų. O ir A. Mitrulevičius nebuvo praeivis iš gatvės netyčia tapęs Seimo nariu. Jis visados buvo vienas iš Marijampolės socialdemokratų lyderių, 2000-2001 m. ėjo LSDP Marijampolės skyriaus pirmininko pareigas.
2000 m. Marijampolėje prasidėjo socialdemokratų valdymo era. 2001 m. buvo suformuota Algirdo Brazausko Vyriausybė. Tais pačiais metais Albinas Mitrulevičius buvo paskirtas Marijampolės apskrities viršininku (tada tai buvo itin reikšminga politinė pozicija). Tais pačiais metais jo žmona Alma pradėjo dirbti Marijampolės savivaldybės administracijoje. Kai sujungi visus šiuos taškus į vieną vaizdelį, prie jų dar pridedi A. Mitrulevičiaus partines pareigas eitas tuo metu – bent man viskas pasidaro gana aišku.
***
Marijampolietiška švogerizmo istorija ir neadekvati valdžios reakcija rodo, kokių didelių problemų mes turime savo mieste. Todėl reikalingas išsamus ir platus tyrimas. Peržiūrint, kaip ir kokiais būdais buvo į pareigas priimtas kiekvienas atskleistas pareigūnas. Ar nebuvo ten daroma politinio spaudimo? Ar tos pareigos, į kurias buvo priimti minėti asmenys, nebuvo sukurtos būtent jiems ir ar pareigybės reikalavimai tikrai atitiko pareigybės veiklos pobūdį?
Galų gale reikia pasiaiškinti ir mero sūnaus tapimo privačios, bet nuo savivaldybės užsakymų visiškai priklausomos įmonės vadovu aplinkybes. Tiesiog atėjo laikas Marijampolės valdžiai atlikti savotišką išpažintį ir visiems įrodyti, kad tikrai dirba skaidriai. Jeigu nėra padaryta nieko blogo, tai kodėl reikia to bijoti?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.