Sveikintinas ir reikalingas žingsnis. Tačiau vargu, ar pristatyta pertvarka atneš esminius pokyčius į šią stagnuojančią valstybės instituciją.
Priminsiu, dar 2008 m. Valstybės kontrolė Darbo biržos veiklos tyrimo išvadose teigė, kad kai kurie bedarbiai valstybės lėšų sąskaita mokosi po kelis kartus, baigę vienus kursus ne įsidarbina, o vėl siunčiami į kitus. Darbo birža daugiau skirsto ir dalina pašalpas nei rūpinasi realiu įdarbinimu bei perkvalifikavimu.
Lietuvoje didžioji bėda valstybės valdymo srityje yra žinybiškumas, t.y., kai kiekviena institucija atlieka veiksmus apsiribojusi savo kompetencijos rėmuose. Darbo birža priklauso Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, tai ir pertvarka vyksta minėtos ministerijos kuravimo rėmuose. Tačiau sutikime, kad darbo rinka ir jos poreikiai seniai nebėra vien tik Socialinių reikalų ir darbo ministerijos reikalas. Pirmiausia tai Ūkio ir Švietimo ministerijų atsakomybė. Tik nedarbo bei kitų socialinių išmokų mokėjimas susijęs su SADM. Todėl mes, Lietuvos laisvės sąjunga, jau seniai siūlome ne dalinę, o esminę Darbo biržos reformą, kuriai vadovautų Ministras pirmininkas ir jo komanda.
„Darbo biržą“ siūlome reorganizuoti į „Karjeros agentūrą“. Šiuo metu siūloma kurti ,,Užimtumo tarnyba’’ vėl bus orientuota į socialines paslaugas, nes jos jau net pavadinime užkoduotas pasyvas, kai tuo tarpu darbo rinkai reikia aktyvumo ir pasitikėjimo. Visi žinome, kad apsilankymas ,,Darbo biržoje’’ visuomenėje jau turi neigiamą ir demotyvuojantį atspalvį, todėl pavadinimo keitimas ir naujos funkcijos turėtų iš esmės pakeisti šios institucijos statusą.
Dalį Darbo biržos funkcijų - socialinę paramą bei nedarbo išmokas reikėtų perduoti administruoti savivaldybių socialinės rūpybos tarnyboms. Taip būtų gerokai sumažintas darbuotojų skaičius bei patalpų poreikis. Savivaldybės turi gerai organizuotas socialines tarnybas, todėl pridėti papildomą paslaugą nebūtų sudėtinga.
„Karjeros agentūros’’ kuravimas turėtų būti perduotas Ūkio ir Švietimo ministerijoms, kurios taptų atsakingos už darbo rinkos prognozę, analizę ir poreikių formavimą. Taip pagaliau kvalifikacijos kėlimo bei perkvalifikavimo programos atitiktų rinkos realijas.
Taip pat būtų laikas įdarbinimo paslaugas viešo konkurso būdu pirkti iš rinkoje veikiančių privačių įdarbinimo agentūrų, kurios sėkmingai veikia ir turi realius užsakovus-darbdavius. Kodėl nepasinaudojus jų patirtimi ir resursais?
Atlikus tokią „Darbo biržos’’ reoganizaciją ir jos kuravimą perdavus Ūkio ir Švietimo ministerijoms, būtų galima atlikti ir dar vieną svarbią ministerijų pertvarką- apjungti Sveikatos ir Socialinių reikalų ministerijas. Taip nuosekliai prieitume prie SODROS bei Sveikatos draudimo fondo pertvarkos.
Taigi, Darbo biržos reorganizavimas galėtų būti teigiamų pokyčių valstybės valdyme pradžia ir kviesčiau Premjerą imtis lyderystės.