A. Zuokas. Ne partijų finansavimo tvarka ydinga, o kai kurie politikai

Per kratas Liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio namuose STT pareigūnams radus 250 000 eurų, galimai gautų iš „MG Baltic“ įmonių grupės vadovų, ir Generalinei prokuratūrai pareiškus įtarimus dėl prekybos poveikiu, neteisėto praturtėjimo ir kyšininkavimo, viešumoje netruko pasigirsti nuomonių, kad dabartinis politinių partijų finansavimas yra blogas ir reikia jį keisti.

Kitaip tariant, tai dabartinis įstatymas E. Masiuliui pakišo koją – esą jei įstatymas leistų verslui oficialiai remti partijas, tokios bėdos nebūtų atsitikę.

Toks požiūris labai keistas, ypač pasižiūrėjus, kokį finansavimą iš valstybės biudžeto partijos gauna ir kaip jis kasmet tik didėja. Tas pats Liberalų sąjūdis 2010 metais iš viso (įskaitant fizines, juridines lėšas, dotaciją ir 2008 metų Seimo rinkimų dalies kampanijos išlaidų kompensaciją) gavo 527 018 eurų, o pernai – net 865 672 eurus (beveik 3 mln. Lt). Trečdaliu daugiau, o tai – milžiniški pinigai, kuriuos skiria mokesčių mokėtojai.

Lietuvos socialdemokratų partija pernai iš biudžeto gavo iš viso 1 335 689 eurus (4,6 mln. Lt), o iš gyventojų savanoriškai skiriamo 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) gavo 192 273 eurus, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai gavo 1 283 063 eurus (4,42 mln. Lt), 1 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio sudarė 177 915 eurų.

Visos partijos iš viso pernai pasidalijo beveik 20 milijonų litų, tai yra net 7 milijonais daugiau nei 2010 metais. Biudžetas politinėms partijoms finansuoti, priėmus naują politinių partijų finansavimo įstatymą, buvo padidintas net penkis kartus. Partijų našta biudžetui tik didėjo, todėl dar labiau turime būti nepakantūs tokiems atvejams kaip Liberalų sąjūdžio skandalas. Sąmoningai rašau: Liberalų sąjūdžio, o ne partijos pirmininko, kuris nėra tik asmuo, o – vienasmenis partijos valdymo organas.

Taigi, ar tikrai partijų finansavimas ydingas? Kaip matome iš pateiktų skaičių, parlamentinėms partijoms tikrai skiriama daug pinigų.

Priminsiu, jog esu dabartinio Partijų finansavimo įstatymo modelio autorius. Jį visuomenei ir Seimui pristačiau dar 2006 metais, tačiau jis Seime su nedideliais pataisymais buvo priimtas tik po 2012 m. ir tik prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangų dėka. 2011 m. kreipiausi į D. Grybauskaitę, kviesdamas pritarti realiai, o ne kosmetinei politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir kontrolės pertvarkai, kuri yra būtina norint, kad Lietuvos partinė sistema taptų skaidri.

Ironiška, bet idėja tobulinti politinių partijų finansavimo įstatymą ir kilo Seime klausantis E. Masiulio pasiaiškinimo dėl jo partijos finansavimo šaltinių. Jau tuomet Seimo nariams buvo iškilę klausimų dėl Liberalų sąjūdžio partijos finansavimo, kurį gaudavo iš Susisiekimo ministerijos kuruojamų sričių įmonių.

Taigi mano siekis buvo priversti politikus tapti savarankiškesnius, atsiriboti nuo finansinių rėmėjų, spekuliacijų dėl paramos ir daugiau bendrauti su rinkėjais, kad spekuliacijos dėl paramos nekiršintų visuomenės ir neatitrauktų politikų nuo jų realaus darbo. Buvau ir esu įsitikinęs, kad tik taip galima pakelti žmonių pasitikėjimą valstybe ir politinėmis partijomis.

Pasiūliau tobulinti Politinių partijų finansavimo įstatymą ir apskritai atsisakyti verslo paramos. Remiantis priimtu įstatymu, partijas savanoriškai remti gali tik rinkėjai, kasmet skiriantys norimai partijai 1 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Didžiosios partijos net iš šio 1 proc. nuo GPM susirenka po kelis šimtus tūkstančių eurų, ir ši dalis kasmet auga. Pernai iš viso valstybė surinko net 387 milijonus eurų GPM, tai reiškia, kad 3,8 mln. eurų vien iš 1 proc. nuo GPM kasmet gali būtų skiriama partijoms finansuoti.

Ko reikėtų, kad didėtų pačių gyventojų skiriama 1 proc. GPM dalis, o mažėtų lėšos, pačių partijų pasiskiriamos iš biudžeto? Pirmiausia – didesnės reklamos, kad gyventojai žinotų turintys tokią galimybę kasmet paskirti 1 proc. GPM patinkančiai partijai. Apie tai žmonės galėtų būti aktyviau supažindinami per žiniasklaidą.

Mano vadovaujama Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) gauna per metus 234 709 eurus, iš kurių 47 721 euras yra gyventojų skirtas 1 proc. nuo GPM. Tai žymiai mažiau, nei skiriama didžiosioms partijoms, nes šiuo metu nesame parlamentinė partija.

Kaip matote, įstatymas veikia ir nėra jokio pagrindo nelegaliai finansuoti. Lietuvoje įsitvirtinanti tvarka gana unikali Europoje, tačiau esu įsitikinęs – vienintelė teisinga. Aišku, dar reikia laiko, kantrybės ir visų partijų pastangų indėlio, siekiant turėti skaidrią ir paprastą politinių partijų finansavimo sistemą.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį – šis įstatymas drausmina ir politikus, kurie priversti ieškoti sutarimų ir kompromisų, nes realiai įsteigti naują politinę partiją ir gauti jai legalų finansavimą, kad galėtų konkuruoti su kitomis, beveik nėra šansų. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad su bendraminčiais įsteigęs politinę partiją TAIP neįvertinau, jog jos veiklai plėtoti pagrindine kliūtimi ir taps paties parengtas Partijų finansavimo įstatymas.

Jeigu nori realizuoti savo idėjas ar tapti politiku – gali tai padaryti per jau esančias partijas, tereikia išsirinkti, kas tinka pagal politines pažiūras. Tai padeda apsaugoti valstybę nuo kiekvienais metais atsirandančių „tautos gelbėtojų“ partijų, kurių ir šiuo metu yra gana daug. Apskritai, šiuo metu Lietuvoje yra registruotos net 38 partijos. Tai – ir nacionalinio saugumo užtikrinimas, nes apsunkina galimybes įkurti politines partijas, kurios būtų finansuojamos lėšomis iš užsienio, tai greitai fiksuotų kaip politinių partijų finansavimo pažeidimą Lietuvos specialiosios tarnybos ir Mokesčių inspekcija.

Todėl tie, kurie sakote, kad partijoms nepakanka finansavimo ir dėl to vis dar gaji kyšininkavimo problema, turėtumėte peržiūrėti savo vertybes. Įstatymas geras ir nereikia juo teisinti politinių partijų kyšininkavimo ar sprendimų pardavimo.