Lietuva XX amžiuje patyrė ne vieną išbandymą, kada jos piliečiams reikėjo pasirinkti: su kuo jie? Su savo tauta ir jos sukurta valstybe - ar su ją niekinusiais žmonėmis, kurie pavertė savo tautiečius svetimos politikos įkaitais? Tokio apsisprendimo ir takoskyros laikotarpiais tvyrojusi moralinė įtampa, anot Algirdo Juliaus Greimo, „gimdė dvasinio ir fizinio pasipriešinimo sąjūdžius” bei rezistentų „fundamentalią laikyseną prieš gyvenimą ir mirtį”.
Patriotizmas, savigarba, idealizmas šiems žmonėms nebuvo tušti žodžiai. Iš laisvės kovotojų memuarų matyti, jog dauguma jų buvo visai jauni. Dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai sudarė ir pokarinio rezistencinio sąjūdžio branduolį. Šie jaunuoliai net pačiomis tragiškiausiomis jų gyvenimo akimirkomis stengėsi išsaugoti savigarbą ir nieku gyvu nepasiduoti. Jų sukurta rezistencinė karinė valdžia buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvoje, kuri bandė priešintis neteisėtai valdžiai.
Kartais šie lemiamus sprendimus darę žmonės kaltinami realizmo stoka, tačiau tarp laisvės kovotojų dominavo idealistai, kurie mažiausiai galvojo apie asmeninį saugumą. Jie jautėsi galintys kurti naują Lietuvos valstybę. Jauniesiems laisvės kovotojams nebuvo svetimos ne tik tautos laisvės, bet ir socialinio teisingumo idėjos. Iš istorijos žinome, kad tie jauni žmonės įgyvendino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tikslą - paruošti tautą demokratinės, socialiai teisingos santvarkos sukūrimui bei socialinių, ekonominių, kultūrinių reformų įgyvendinimui, atkūrus nepriklausomybę”.
Kokia turėjo būti ant idealizmo pagrindų pastatyta valstybė, dabar galima tik spėlioti. Anot pačių laisvės kovotojų, „Kiekvienas kovotojas (...), kol jis dirba pogrindyje, ligi Tėvynės išlaisvinimo meto gyvena ne sau, o Tėvynei. Jis kaip vienuolis atsisako visko vien užsibrėžęs - arba žūti, arba iškovoti savo tautai laisvę” (iš leidinio „Partizanas“. 1950 metai).
Ir jų likimas buvo tragiškas – vertybių ir savo atsakomybės suvokimas šimtus laisvės kovotojų pavertė kankiniais. Bet liko jų politinės programos, atsakomybės suvokimą liudijantys tekstai, straipsniai, knygos. Visa tai jaunimui gali padėti atsakyti į klausimą: ar idealizmas jau gali būti pamirštas? Ar visi turime vadovautis tik pliku politiniu pragmatizmu, net ir žinodami, kad nemenka bendrapiliečių dalis gali susivilioti apgaulingų „lengvų ir greitų sprendimų“ magija?
Manau, kad jaunimui kaip vakar, taip ir šiandien negali nerūpėti savos valstybės ateitis, jos likimas. Savos šalies niekinimas, kuris persmelkia dalį visuomenės ir politikų, permaininga ir sunki kova su korupcija, ekonominės krizės metu vykęs nelengvas valstybės prisikėlimas po atsakomybės stokojusio valdymo – visa tai nelengva suvokti ir suprasti jaunam žmogui.
Atrama gali būti tas idealizmas, kuris degė laisvės kovotojų širdyse. Istoriniai pavyzdžiai gali padėti, bet nepakeis mūsų pačių pasirinkimo ir suvokimo, kad tikslams pasiekti reikia ilgo ir sunkaus darbo. O nuolatinė idealizmo ir pragmatizmo dvikova atsispindi ir toliau atsispindės mūsų veiksmuose, mūsų kasdieniame gyvenime, mūsų pasirinkimuose.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.