Noriu išskirti tik vieną procesą pakuočių atliekų rūšiavimo grandinėje – atliekų surinkimą ir vežimą. Mišrių komunalinių atliekų ir antrinių žaliavų konteinerių išvežimas yra du visiškai nesusiję dalykai. Mišrias komunalines atliekas tvarko savivaldybės arba jų įsteigtos įmonės, o pakuočių atliekas – gamintojų ir importuotojų organizacijos. Už mišrių komunalinių atliekų tvarkymą visi mokame rinkliavą, o už antrinių žaliavų konteinerių išvežimą susimokame jau prekybos centruose.
Nedaug kas žino, tačiau įsigyjant prekes gyventojai sumoka į kainą įskaičiuotą užstatą už vienkartinę pakuotę, kurioje atkeliauja pats gaminys. Tokių prekių gamintojai ar importuotojai, įskaitant ir didžiuosius prekybos tinklus, už šias lėšas yra įstatymu įpareigoti pakuočių atliekas surinkti iš gyventojų ir jas perdirbti ar kitaip sutvarkyti. Mainais pastarieji atleidžiami nuo mokesčių už aplinkos teršimą pakuotėmis. O kad sistemą administruoti būtų lengviau, stiklo, plastiko ir popieriaus pakuočių bei jų atliekų tvarkymu rūpinasi specialiai šiam tikslui įsteigtos gamintojų ir importuotojų organizacijos.
Nepaisant to, kad šis procesas atrodo pakankamai elementarus ir paprastas, bėdos prasideda būtent čia. Gamintojų ir importuotojų organizacijų teikiamų atliekų išvežimo paslaugų niekas nekontroliuoja, tad, ar antrinių žaliavų konteinerių aikštelės yra tvarkingos, priklauso tik nuo gamintojų ir importuotojų organizacijų geros valios.
Deja, bet geros valios tiek pat nedaug, kaip ir tvarkos prie konteinerių – nors už pakuočių atliekų tvarkymą gyventojai savo dalį sumoka, kiemuose nuolat auga kartono dėžių, plastiko ir stiklo taros krūvos. Natūralu, kad gyventojai dėl susidariusių pakuočių sankaupų prašo savivaldybės pagalbos. Deja, savivaldybė neturi jokių teisinių svertų situacijai pakeisti. Vienintelės galimos priemonės yra gražiai paprašyti, kad gamintojų ir importuotojų organizacijos paragintų savo vežėjus šiukšles surinkti iš miesto gyventojų, arba visų vilniečių sąskaita sutvarkyti atliekas patiems.
Kadangi užsipildžius antrinių žaliavų konteineriams pakuotes ir jų atliekas palikti šalia šiukšliadėžių draudžiama, didžiulė dalis jų nukeliauja ten, kur vietos yra – į mišrių atliekų konteinerius, kurių aptarnavimu Vilniaus mieste rūpinasi Vilniaus atliekų sistemos administratorius (VASA). Rinkliavos už mišrių komunalinių atliekų tvarkymą dydis priklauso nuo susidariusių šiukšlių kiekio, taigi, natūralu, kad pakuotėms patenkant į bendrą komunalinių atliekų srautą, auga ir rinkliava. Vadinasi, gyventojai, kurie kartą jau sumokėjo už pakuočių sutvarkymą, turi sumokėti už tai dar kartą, nes pakuočių atliekų tvarkymo paslauga jiems nėra suteikiama kaip priklauso.
O ką jau bekalbėti apie tai, kad į sąvartynus patenka didžiuliai kiekiai šiukšlių, kurios galėtų būti išrūšiuotos ir perdirbtos. Stebina galbūt tik tai, kad gamintojų ir importuotojų garsiai deklaruojami šūkiai apie dėmesį aplinkai ir atsakingą vartojimą smarkiai prasilenkia su veiksmais, o pakuočių tvarkymu šios įmonės rūpinasi lygiai tiek, kiek būtina, kad netektų susimokėti taršos mokesčių, ir nė per plauką daugiau. Tuo tarpu, gamintojų ir importuotojų organizacijos yra paliktos tvarkytis savavališkai ir sėkmingai tuo naudojasi beigi taupo gamtos ir gyventojų sąskaita.
Nenorėdami gyventojų palikti nepavydėtinoje situacijoje, gamintojų ir importuotojų organizacijų nenuveiktus darbus sostinėje nudirba Vilniaus miesto savivaldybės ir VASA darbuotojai. Pakuočių organizacijos turėtų įrengti pakuočių tvarkymo infrastruktūrą, bet šią pareigą yra pamiršusios. Dėl to miesto savivaldybė įrengė daugiau nei 700 aikštelių už savo, o tiksliau – gyventojų, ir ES struktūrinių fondų lėšas ir dar tiek pat jų planuoja įrengti artimiausiu metu.
Tokia pati beviltiška situacija yra ir su pakuočių atliekų surinkimo infrastruktūros priežiūra. Maišų keitimas konteineriuose, švaros užtikrinimas – visa tai irgi atlieka savivaldybė. Logiška būtų manyti, kad gamintojų ir importuotojų organizacijos bent jau kompensuoja infrastruktūros priežiūros kaštus mokėdamos nuomą, tačiau ir tai daryti šios organizacijos atsisako.
VASA, kuri iš principo turėtų rūpintis tik mišrių buitinių atliekų tvarkymo kokybe, administruoja gyventojų skundus ir pranešimus dėl pakuotėmis užverstų atliekų aikštelių. Taigi, vilniečiai gamintojų ir importuotojų organizacijoms apmoka klientų aptarnavimo centrą, nes jei VASA komandai nereikėtų aptarnauti prastai veikiančios pakuočių atliekų surinkimo sistemos, jį būtų galima sumažinti mažiausiai perpus. Identiška situacija ir su VASA išlaikoma kontrolės tarnyba, kurios didžiąją darbo dalį taip pat sudaro pakuočių atliekos.
Kodėl ši situacija nesisprendžia? Pagal įstatymus, savivaldybė turi paskelbti viešąjį pirkimą pakuočių atliekų vežimui ir sudaryti trišalę sutartį su gamintojų ir importuotojų organizacijomis ir atliekų vežėjais. Skamba neblogai, bet yra vienas „bet“. Pirkimo sąlygas savivaldybė privalo suderinti su pakuočių organizacijomis ir tai leidžia pastarosioms nusistatyti savo žaidimo taisykles.
Savivaldybė nori dažnesnio išvežimo grafiko, o organizacijos nepritaria. Savivaldybė prašo padengti patiriamas kontrolės ir klientų aptarnavimo išlaidas, organizacijos prieštarauja. Apie konteinerių įrengimą ir priežiūrą kalbos išvis nėra. Kokia tikimybė, kad pavyks pasiekti susitarimą? Kol miestas nori tvarkos, o organizacijos suinteresuotos tvarkyti pakuočių atliekas kuo pigiau, tai tiesiog neįmanoma. O dabartinė situacija organizacijas tenkina – vilniečiai padengia jų prasto darbo išlaidas.
Yra šalių, kuriose antrinės žaliavos tvarkomos sėkmingai nedalyvaujant gamintojų ir importuotojų organizacijoms. Kuris modelis būtų efektyvesnis Lietuvoje – kol kas neaišku. Galbūt ir toliau galėtų išlikti dvi sistemos, tačiau bendrą tikslą turime suprasti vienodai. Jeigu viena šalis sieks minimaliais kaštais tvarkyti antrines žaliavas, nepaisydama realaus gyventojų poreikio ir atliekų kiekio, o kita pusė, tai yra savivaldybė, turės prisiimti visą atsakomybę už miesto švarą – sunku tikėtis gero rezultato.
Vienintelė išeitis – keisti šią protu nesuvokiamą sistemą, kurios absurdiškumu kartais ir patys negalime patikėti. Savivaldybėms turi būti leista savo nuožiūra nustatyti sąlygas, pagal kurias jų administruojamose teritorijose būtų tvarkomos pakuočių atliekos. Kitu atveju gyventojai, matydami šią besitęsiančią betvarkę, praras motyvaciją rūšiuoti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.