Pastarieji keleri metai tik patvirtino nuogąstavimus, kad vidaus sandoriai tapo teisėtu būdu priversti mus visus mokėti brangiau (kartais net du kartus!) už paslaugas.
Po to, kai prieš dvejus metus paviešinti dešimčių milijonų eurų vertės AB „Lietuvos geležinkeliai" vidaus sandoriai, Seimas uždraudė šį pirkimo būdą visoms valstybės valdomoms įmonėms. Tačiau savivaldybėms paliko išimtinę teisę, ir šiandien turim tai, ką turim – savivaldybės masiškai perka paslaugas iš savo įmonių, taip garantuodamos joms nuolatines pajamas, o mums nepalikdamos teisės mokėti mažesnius mokesčius.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis viešai pareiškė, kad vidaus sandorių draudimo net nesvarstys. Liūdna matyti, kad šios Vyriausybės siekis skaidrinti viešųjų pirkimų sritį tėra paradinis, skirtas liaudžiai apmulkinti. Uždraudus vidaus sandorius, viešieji pirkimai taptų kur kas skaidresni.
Stebina ir dabartinio Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko Rimanto Sinkevičiaus nepastovumas. Dar dirbdamas ministru praėjusios kadencijos Vyriausybėje jis aiškiai pasisakė už tai, kad vidaus sandorius būtina uždrausti, o prieš kelias savaites komiteto posėdyje jau išreiškė priešingą poziciją. Neigiama vieno svarbiausių Seimo komitetų nuostata dėl vidaus sandorių uždraudimo dar labiau apsunkina pastangas įnešti daugiau skaidrumo į valstybės sektorių.
Išimtis virto taisykle
Vidaus sandoriai Lietuvoje įteisinti 2010 metais. Jie suteikia galimybę pirkti prekes ir paslaugas be viešojo konkurso. Tai Viešųjų pirkimų įstatymo išimtis, kai perkančioji organizacija sudaro sutartį su savo pačios kontroliuojama tarnyba ar padaliniu. Ši išimtis atsirado tam, kad palengvintų ir pagreitintų pirkimų procedūrą.
Konkurencijos tarybos 2015 metais atliktas Komunalinių paslaugų rinkos tyrimas parodė, kad tų savivaldybių, kurios sudaro vidaus sandorius, gyventojai moka nuo 5 iki 100 proc. daugiau už komunalinių atliekų išvežimą. Mažesnę kainą galintys pasiūlyti tiekėjai net nedalyvauja pirkimuose, nes nėra organizuojamas konkursas. Taip ribojama konkurencija, o gyventojai už komunalines paslaugas sumoka brangiau.
Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju, kai perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.
Vadinasi, turėtume pasitikėti pačios savivaldybės specialistų sąžiningumu ir gera valia. Kaip parodė pastarųjų poros metų statistika, tokio pasitikėjimo savivaldybės nepateisina.
Ekspertų skaičiavimais, nesant konkurencijai, kai perkama tik iš vieno tiekėjo, permokama nuo 10 iki 20 proc. Tai vidutiniškai sudaro apie 200–400 mln. eurų. Nemenka suma, kuri galėtų būti panaudota racionaliau, bet yra tiesiog paleidžiama vėjais.
Savivaldybių įmonių aukso gysla
Prieš dvejus metus, kai Seime siekėme uždrausti vidaus sandorius, sulaukėme didžiulio savivaldybių pasipriešinimo. Tuokart Seimo dauguma neišdrįso visiškai uždrausti tokius pirkimus, nors pataisas, paliekančias išimtinę teisę savivaldybėms, vetavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Nuo 2017 metų kovo vidaus sandoriai uždrausti valstybės valdomoms įmonėms – tai svarbus žingsnis į priekį, tačiau, kaip rodo realybė, būtina žengti ir antrą žingsnį, nes vidaus sandoriais naudojamasi anaiptol ne išimtiniais atvejais, kaip numato įstatymas.
Remiantis Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, 2018 metais vidaus sandorių skaičius, lyginant su 2017 metais, sumažėjo apie 5,5 proc. Tačiau 2018 metais sudarytų vidaus sandorių vertė padidėjo daugiau kaip du kartus arba apie 113 proc.
2017 metais 12 savivaldybių sudarė 12 vidaus sandorių, kurių vertė siekė daugiau kaip 16 mln. eurų, tuo tarpu 2018 metais 12 savivaldybių sudarė 32 vidaus sandorius, kurių vertė siekė 437 mln. eurų. Kol kas savo sudarytus vidaus sandorius paviešino tik šios 12 iš 60 savivaldybių.
Savivaldybės vidaus sandorius sudaro itin ilgam terminui (5–15 metų), o tai neleidžia reaguoti į rinkos pokyčius bei ilgam laikui užkerta kelią konkurencijai. Taip yra patogu tiek savivaldybei, tiek jos valdomai įmonei, kuri užsitikrina ilgalaikes pajamas ir gali nesukti sau galvos dėl ateities.
Prieš dvejus metus svarstant dėl vidaus sandorių draudimo, savivaldybių atstovai gąsdino, kad uždraudus vidaus sandorius, savivaldybių įmonės žlugs ir nebus kam teikti paslaugų. Vadinasi dalis tokių įmonių išsilaiko tik dėl ilgalaikių sutarčių, nes jei joms tektų dalyvauti konkursuose su kitais rinkos dalyviais, pralaimėjimas, matyt, būtų neišvengiamas. Ir štai situacija labai aiški – vidaus sandoriai patogūs savivaldybėms ir jų valdomoms įmonėms, kurias išlaikome mes visi, mokėdami didesnius mokesčius ir, tikėtina, gaudami ne pačias geriausias paslaugas.
Apeiti įstatymą išradingumo netrūksta
Akivaizdu, kad savivaldybės kaip reikiant piktnaudžiauja teise sudaryti vidaus sandorius. Neretai net nesivarginama dokumentuose konkrečiai įvardyti, kas perkama, o tai sudaro sąlygas keisti vidaus sandorio pagrindu teikiamos paslaugos turinį, taip eliminuojant potencialius rinkos dalyvius. Tas pačias tendencijas patvirtino ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta analizė „Vidaus sandoriai – grėsmė konkurencijai".
Analizėje pabrėžiama, kad sudarant vidaus sandorius sutariama dėl kelių paslaugų teikimo, o tai sudaro sąlygas vidaus sandorius vykdyti galimai neskaidriai. Pažymėta, kad vidaus sandoriai neretai sudaromi itin ilgam laikotarpiui, o tai mažina konkurenciją.
2017 metais uždraudus vidaus sandorius valstybės valdomoms įmonėms, iki 2017 metų liepos jau sudaryti vidaus sandoriai turėjo būti nutraukti iki 2018 metų pabaigos. Tačiau, kaip paaiškėjo, tie sandoriai pratęsti. Seimo Audito komitetas šių metų balandžio pradžioje kreipėsi į savivaldybes, prašydamas pateikti informaciją apie pratęstus vidaus sandorius ir paaiškinti priežastis, kodėl jie nebuvo nutraukti.
Nauji vidaus sandoriai sudaromi neorganizuojant konkurencingos tiekėjo atrankos, formaliai konstatuojant, kad sudarius vidaus sandorį paslauga bus teikiama nepertraukiamai, geros kokybės ir prieinamai.
Senųjų vidaus sandorių pagrindu sudaromi „laikini" vidaus sandoriai, nes, pasirodo, laukiama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išvados, kurios paprašė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas po Kauno miesto savivaldybės kreipimosi.
Desperatiškai siekiant išsaugoti vidaus sandorių galimybę, sudaromos „Nuostolių kompensavimo sutartys". Tai iš esmės yra tie patys vidaus sandoriai, tik kitu pavadinimu.
Tikrinti nėra kam
Ekonomikos ir inovacijų ministerija bei Viešųjų pirkimų tarnyba nėra linkusios uždrausti vidaus sandorius. Jos pasisako už tai, kad būtų griežtinamas dabartinis reguliavimas.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlo atsisakyti vidaus sandorių, o jei tai neįmanoma – tobulinti dabartinį reglamentavimą: įtvirtinti maksimalią vidaus sandorio trukmę; nustatyti, kad vidaus sandoris gali būti sudarytas dėl vienos konkrečios paslaugos ar darbo; periodiškai vertinti sudarytų vidaus sandorių pagrįstumą ir efektyvumą; griežtinti vidaus sandorių vykdymo kontrolę.
Konkurencijos taryba ir toliau laikosi principinės pozicijos – vidaus sandoriai kaip pirkimo būdas nėra reikalingi, todėl turėtų būti uždrausti. Vienintelė konkurencinga pirkimo procedūra, anot šios tarnybos, yra viešas konkursas.
Išties yra paslaugų, kurių rinkoje nelabai gausi, pavyzdžiui, vandens tiekimo, bešeimininkių gyvūnų priežiūros ir kt. Tokiais atvejais būtų galima palikti galimybę pasinaudoti vidaus sandoriu.
Dar viena galima alternatyva – riboti vidaus sandorius apibrėžiant konkrečią sumą metams.
Seimo Audito komitetas paprašė atsakingų institucijų pateikti savo pasiūlymus, kaip tobulinti dabar galiojančią tvarką dėl vidaus sandorių vykdymo.
Siekiant užtikrinti, kad savivaldybės laikytųsi įstatyme numatytų reikalavimų, būtina aiškiai nustatyti, kas kontroliuos vykdomus vidaus sandorius, tikrins jų teisėtumą ir pagrįstumą. Viešųjų pirkimų tarnyba nėra linkusi prisiimti tokios atsakomybės, nes neturi tam pakankamai darbuotojų.
Tai suprantama, nes norint patikrinti didžiąją dalį viešojo sektoriaus pirkimų, tektų įdarbinti dešimtimis kartų daugiau specialistų. Dėl netinkamai vykdomų viešųjų pirkimų kasmet mūsų valstybė praranda iki milijardo eurų, tad tikrinti viešuosius pirkimus yra būtina ir kuo daugiau, tuo geriau.
Sako, reikia eiti ne draudimų ir griežtesnės kontrolės, o pasitikėjimo keliu. Sutinku, bet ne tada, kai už pasitikėjimą turime brangiai sumokėti mes visi. Ir čia norisi prisiminti gerą rusų posakį: „Pasitikėk, bet patikrink".
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.