Agnė Bilotaitė. Nešvarių pinigų upėmis – į valdžios viršūnes

Iki savivaldybių tarybų rinkimų liko kiek daugiau nei pusmetis. Dar vienas kitas mėnuo ir išvysime, ko nematę – lyg po šilto vasaros lietaus ims dygti nauji visuomeniniai judėjimai, šie virs rinkimų komitetais ir ims miestų bei rajonų valdžią.

Nuojauta sako, kad tokio rinkimų komitetų šuoro, koks numatomas per artėjančius rinkimus, iki šiol nėra buvę. Sklando gandai, kad po rinkimų komitetų vėliava laimę vėl bandys buvę (ir dabartiniai) merai, taip pat anksčiau rinkimus pralaimėjusieji arba norintys atsikratyti sąsajų su nepopuliaria partija ir dalyvauti kaip nepriklausomi kandidatai – visa armija „prieštaringai vertinamų“ asmenų su ne visada aiškiais jų kelio į rinkimus finansavimo šaltiniais.

Nuo tada, kai rinkimuose leista dalyvauti visuomeniniams komitetams, rinkimų sistema netapo skaidresnė, veikiau priešingai – atsirado daugiau kelių ir kelelių iki išsvajotos vietos valdžioje. Teisingumo ir sąžiningos kovos, deja, irgi mažiau.

Rinkimų komitetų paskirtis buvo išplėsti piliečių teises dalyvauti rinkimuose, neverčiant priklausyti politinei partijai, taip įnešti daugiau demokratijos į mūsų šalies rinkimų sistemą. Tačiau realybė atskleidė ką kita.

Jei pradžioje tai buvo bendruomeninės valios išraiška, dabar šiuo instrumentu jau piktnaudžiaujama ir naudojamasi įstatymų spragomis. To paties pavadinimo visuomeniniai judėjimai atkartoja komitetų politinę veiklą, yra finansuojami juridinių asmenų, neteikia viešų ataskaitų, nėra jų nuolatinės kontrolės, o žaidimo taisyklės, ypač vietos savivaldos lygmeniu, yra neadekvačios palyginus su politiniais judėjimais. Tai, kad rinkimų kova nėra sąžininga, pripažįsta ir VRK, nors pati, kaip matyti, nelabai gali ką nors padaryti.

2015 metais užregistruoti 58 rinkimų komitetai, iš kurių 19 tokiais pačiais pavadinimais egzistavo kaip visuomeninės organizacijos ar asociacijos. Taip prisidengdami visuomeninės organizacijos statusu komitetai gauna lėšų apeidami galiojančią politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo tvarką.

Dabar jau bene visi sutaria, kad esamą partijų ir politinių kampanijų finansavimo tvarką būtina tobulinti. Tai dar kartą patvirtino šią savaitę Seime parlamentinės grupės „Už Lietuvą be korupcijos“ surengtos diskusijos dalyviai. Teisingumo ministerija informavo, kad sudarys darbo grupę ir parengs būtinas pataisas, beliks jas priimti. Tačiau jau aišku, kad iki artimiausių Savivaldybių tarybų rinkimų 2019 metais jau nebespėsime. Ir panašu, kad procesas nebus lengvas. Kolegos Seimo nario Andriaus Kupčinsko registruotos pataisos, kurios padėtų užtikrinti rinkimų komitetų veiklos ir finansavimo kontrolę, buvo atmestos neva tolimesniam tobulinimui.

Siekiant didesnio rinkimų sistemos skaidrumo, derėtų nustatyti bendras ir visiems rinkimų dalyviams vienodas taisykles, įpareigoti asociacijas bei visuomenines organizacijas deklaruoti didžiausius rėmėjus, rinkimų komitetams neleisti išsiregistruoti, jeigu jų narių buvo išrinkta, taip užtikrinant komitetų veiklos tęstinumą.

Vienas svarbiausių klausimų dabar – kas turėtų imtis partijų ir komitetų finansavimo tvarkos priežiūros ir kontrolės? Akivaizdu, kad VRK tai per sunki užduotis. Tokia, kokia yra dabar, VRK neįgali atlikti savo užduočių. Tai įrodo pražiūrėta Darbo partijos „juodoji buhalterija“, ne mažiau skandalinga tai, kad ši komisija nesugebėjo pripažinti, kad per LRT rodytas „Naisių vasaros“ serialas buvo Ramūno Karbauskio ir jo kompanijos politinė reklama, kuri tęsėsi kelerius metus iki rinkimų. Kaip taikliai savo metiniame pranešime akcentavo Prezidentė, VRK objektyvumo užtikrinimas yra būtinas siekiant atnaujinti ir sustiprinti politinę sistemą. Komisija bus objektyvi, kai ji bus nepriklausoma, netarnaujanti nė vienai politinei jėgai, be partijų atstovų – principinga ir nuosekli. Tada nebekiltų klausimų, kas turi kontroliuoti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo vykdymą.

Neseniai pasigirdo siūlymų juridiniams asmenims sugrąžinti teisę remti politines partijas. Pagrindinis šios idėjos šalininkų argumentas – verslas vis tiek ras kelių, kaip paremti, tik esą tai darys neteisėtai. Tai neva įrodė šiuo metu teisme nagrinėjama politinės korupcijos byla.

Deja, tai nėra visiškai tiesa. Nors dabar egzistuojanti tvarka nėra tobula, ji geresnė ir skaidresnė, nei buvo iki 2012-ųjų. Atlikti tyrimai parodė, kad viešųjų pirkimų sistema, verslui uždraudus remti partijas, tapo skaidresnė, nes iki tol atsilyginti parama už laimėjimus viešųjų pirkimų konkursuose buvo įprastas ir labai paplitęs reiškinys.

Naujausias pasiūlymas keisti dabar galiojančią partijų finansavimo tvarką atskriejo iš socialdemokratų atskilėlių grupės (LSDDP) Seime. Jie siūlo keisti patį finansavimo principą ir nustatyti, kad pinigai partijoms būtų paskirstomi pagal išrinktus atstovus, o ne pagal gautus balsus rinkimuose. Toks modelis būtų naudingiausias patiems iniciatyvos autoriams. Labai akivaizdu, kad pataisos tam ir pateiktos, siekiant kartu su kitomis partijomis gauti valstybės dotaciją. Kaip kitaip tai pavadinti, jeigu ne gryniausia politine korupcija? Šios situacijos negalėčiau apibūdinti tiksliau, nei tai padarė politologas Tomas Janeliūnas: „Kuomet viešųjų pirkimų konkursų nuostatos būna priderintos vienam įmanomam laimėtojui, tokie konkursai iškart tampa skandalais ir būna pripažįstami neteisėtais. Tačiau kai įstatymo pataisomis valstybės dotaciją siekiama atimti iš vienos konkrečios partijos ir perduoti kitai konkrečiai partijai – tai kažkodėl nėra laikoma konstitucinių ar sąžiningos konkurencijos principų pažeidimu. Valdančiosioms partijoms tai nė motais – jos nusprendė skubos tvarka prastumti šias pataisas ir kuo greičiau įteikti „legalų kyšį“ LSDDP“.

Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) savo išvadose paskelbė, kad neskaidrus ir neteisėtas partijų finansavimas gali kelti grėsmes valstybės interesams. Kaip teigiama komiteto išvadose, suinteresuotos verslo grupės, atskiri verslininkai, politikai ir net žiniasklaidos priemonių savininkai siekė apeiti 2012 metais įsigaliojusį draudimą, naudojosi neefektyvia politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės sistema.

NSGK išskyrė šias neskaidraus ir neteisėto politinių partijų finansavimo formas: paramą grynaisiais pinigais, suteikiant nuolaidas politinei reklamai, viešųjų ryšių paslaugoms, remiant paramos fondus, apmokant sąskaitas, teikiant paramą per užslėptą politinę reklamą.

Kaip matome, neskaidrioje partijų finansavimo sistemoje dalyvauja daug veikėjų. Nusigriebti savo kąsnį susigundo ne tik politikai, verslininkai, bet ir nesąžiningai veikianti, priklausoma žiniasklaida. Jau dabar aiškiai matyti, kad tiek savivaldybių tarybų, tiek prezidento rinkimų kampanija jau senokai prasidėjusi. Kol Seime ir Vyriausybėje ginčijamasi, kaip keisti įstatymą, kam priskirti atsakomybę, paramos pinigų ir užduočių dalybos jau įvyko. Nesileiskime užliūliuojami.