Agnė Širinskienė. Arogancijos evoliucija: nuo „šunaujos“ iki iškoneveiktų medikų

Filosofas Juozas Girnius yra rašęs, kad ribinės situacijos apnuogina žmones – jose tenka būti savimi „pačiu“. Tas pasitvirtina politikų bei jų šeimų gyvenime: pandeminis virusas, privertęs visą Lietuvą užsidėti kaukes, vienos rankos mostu jas plėšte nuplėšė nuo konservatorių politikų ir jų šeimos narių veidų.

Antai, tuo pat metu, kai vis daugiau žmonių ryžtasi savanorystei, konservatorių lyderio G. Landsbergio šeimos verslas reikalauja už nuotolinį namuose sėdinčių ir tėvelių prižiūrimų mažamečių darželinukų ugdymą susimokėti beveik visą privataus darželio kainą (o tai yra daugiau nei 500 eurų) ir, nutraukdamas sutartis, išmeta tuo pasipiktinusių tėvelių vaikus į gatvę.

Kai visa Lietuva meldžiasi už gydytojų ištvermę ir taria jiems sveikatos linkinčius žodžius, kitas įtakingas konservatorių politinis rėmėjas ir G. Landsbergio gana artimas giminaitis – žmonos seserį vedęs Liudvikas Andriulis – savo facebook paskyroje visokiais epitetais iškeikia šalies medikus, esančius pirmose kovos su koronavirusu fronto linijose.

„Tarybinės šlykščios bobos akušerės“<….>, „trečiam vaikui teks gimti prakeiktoje valstybinėje sistemoje“ <…>, „a priori manau, kad visi ten dirbantys yra įtartini smurtautojai“, <…> „aš asmeniškai ir labai viešai sunaikinsiu jų gyvenimus ir karjeras be jokios atodairos, naudodamas visus savo viešumo, finansinius ir teisinius resursus, kurių turiu daug“ <…>, „ir aš naudosiu viską savo galioje, kad keršyti, skaudinti ir naikinti, jei kas nors bus ne taip“ – liejasi prakeiksmai L. Andriulio facebook paskyroje. Kokia tokio pykčio proveržio priežastis? O ji – paprasta: pastarojo žmonai, skirtingai nei daugumai Lietuvos moterų, yra akivaizdžiai per prasta gimdyti valstybinėje klinikoje, kai tuo tarpu privati šiuo metu neveikia. Tad tenka rinktis valstybinę.

Tiesa, susilaukęs visuotinio (pradedant A. Tapinu ir baigiant K. Krivicku) pasmerkimo, L. Andriulis po pusę paros trukusių apmąstymų šiaip ne taip atsiprašė, kaltę suversdamas ne sau, bet mėnulio pilnačiai, nėštumui ir kitiems „išorės“ veiksniams. Tad akivaizdu, kad atsiprašymai ir gražūs lozungai, kurie pasirodo pamačius visuomenės pasmerkimą – tik poza, bandymas atsitraukti ir pasirodyti gražesniu. Bandymas vėl užsidėti tą kaukę, kuri ką tik nukrito miniai pradėjus šaukti, kad karalius nuogas.

Tą supranta visi. Tokių atsiprašymų juk nebuvo, kai, pavyzdžiui, tas pats L. Andriulis prieš 2016 m. rinkimus viešai džiaugdamasis galima svainio Gabrieliaus Landsbergio pergale į šuns dienas išdėjo konservatorių senbuvę Ireną Degutienę ir viešai gyrė savo svainio gebėjimus atsikratyti jam politikoje neparankių žmonių. Kam atsiprašyti? Juk tuomet viešai apie tokį akibrokštą niekas nekalbėjo, o I. Degutienė suskubo pareikšti daugiau rinkimuose nedalyvausianti.

Tad kuo skiriasi Austėjos Landsbergienės pasakymas, kad krizėje gyvenantys ir prašantys sumažinti įmokas už namuose vykstantį nuotolinį darželį tėvai yra „apgailėtini“ arba L. Andriulio prakeiksmai, skriejantys gydytojų atžvilgiu, nuo senelio anksčiau ištartų epitetų „šunauja“, „runkeliai“ ar „apačios“? Arogancijos mastu? Pažeminimo laipsniu? Noru bet kokia kaina būti ir pasirodyti „privilegijuotu“? Juk ir vienais, ir kitais žodžiais menkinami Lietuvos žmonės: tėvai, regionų gyventojai, gimdymus priimantys ir mums visiems besiaukojantys medikai arba senjorai, vis balsuojantys „blogai“ ir išrenkantys „ne tuos“.