Agnė Širinskienė. Valstybės tarnybos reforma dūmams išsisklaidžius: 5 esminiai trūkumai

Valstybės tarnybos reformą lydi tiršta dūmų uždanga: visi, pradedant namų šeimininkėmis ir baigiant politologais bei žurnalistais, diskutuoja tik apie vieną šios reformos elementą – politikų atlyginimų augimą. O visa tai, kas yra „anapus“ atlyginimų augimo, lieka nepastebėta. Nors nepastebėti lieka ne mažiau problemiški ir tikrai ne mažiau skandalingi pasikeitimai valstybės tarnyboje. Tačiau, tuos pakeitimus, dėl dūmų uždangos mažiau sulaukusius atgarsio žiniasklaidoje, valdantiesiems bus priimti kur kas lengviau, nei iš tikrųjų apsispręsti sau pasididinti atlyginimus.

Tad kokie numatomi pokyčiai sukurs daugiausia problemų?

1. Decentralizuojama atranka. Naikinama centralizuota atranka ir plečiamos galimybės į valstybės tarnybą priimti be konkurso. Tai reiškia, kad kiekvienos valstybės ar savivaldybės lygmens įstaigos vadovas turės plačią laisvę nusistatyti sąlygas, kokius žmones ir kaip jis atsirenka. Jei turint centralizuotą atranką buvo praktiškai neįmanoma atrankos taisyklių priderinti prie konkretaus „laimėtojo“ konkrečioje savivaldybėje, tai dabar atsiveria visos galimybės atrankos sąlygas sukurti būtent tam žmogui, kuris „turi“ laimėti. Visa tai sudaro ypač palankias sąlygas korupcijai ir nepotizmui, partinėms „lesyklėlėms“ kurti, kai konkursus laimi tik įstaigos vadovo partiečiai, kurie paskui atidirba juos įdarbinusios partijos infrastruktūrai. Reformos iniciatoriai sprendimo dėl atrankos decentralizavimo niekaip nepagrindžia.

2. Išbalansuota darbo užmokesčio sistema. Pateiktame reformos projekte nustatyti tik minimalūs valstybės tarnautojų atlyginimų koeficientai ir suteikiama teisė įstaigos vadovui mokėti iš esmės neriboto dydžio atlyginimus darbuotojams, jei tik įstaigos biudžetas nėra viršijamas. Tai sukurs prielaidas manipuliuoti darbuotojais, kai bus daugiau mokama „lojaliems partiniams“ ir „saviems“ ar partijos lyderio „X“ giminaičiams, o ne tiems, kurie turi daugiau kompetencijų, atlieka sudėtingesnį ir daugiau atsakomybės reikalaujantį darbą. Net neabejoju, kad ilgalaikėje perspektyvoje augs nepasitikėjimas valstybės tarnyba, o laikas nuo laiko išlendančios istorijos, kaip kažkieno teta maitinosi iš partijos lesyklėlės, galutinai diskredituos įvykdytą reformą.

3. Mažinamos eilinių valstybės tarnautojų garantijos. Priedas už stažą, kurio atsisakoma, leisdavo didinti atlyginimą net tiems valstybės tarnautojams, kurie jau nekyla karjeros laiptais aukštyn (sutikim, juk visi netaps įstaigos vadovu, nes įstaigos vadovas yra tik vienas?). Tad šis priedas buvo ypač aktualus eiliniams valstybės tarnautojams. Neabejotina, kad tai motyvuodavo žmones neieškoti darbo kitur, kad ir versle, ir išlikti lojaliems savo tarnybos vietai. Kartu tai buvo ir reali socialinė garantija, kai žmogus žinodavo, jog ilgainiui jo atlyginimas, kad ir nedaug, bet stabiliai kils. Šis stabilumas motyvuodavo ateiti į valstybės tarnybą ir naujus jaunus žmones. Tad priedo atsisakymas neabejotinai didins tarnautojų kintamumą bei, prisimenant ir mažinamą atostogų dienų skaičių, anaiptol nepadarys valstybės tarnybos patrauklesnės.

4. Reikšmingai augs tik vadovų atlyginimai. Nors valstybės tarnybos reforma vykdoma su atlyginimų didinimo priedanga, reikšmingai didinami tik vadovų atlyginimai. Eiliniai valstybės tarnautojai reformos savo piniginėse beveik nepajus. Toks vienos grandies atlyginimų šuolis lems didelį atotrūkį: jei šiuo metu atlyginimų koeficientų santykis tarp aukščiausios ir žemiausios Valstybės tarnybos įstatymo atlyginimų priedo lentelėje nurodytos pareigybės yra apie 3,45 karto, tai įgyvendinus reformą skirtumas bus didesnis nei 7 kartai. Reformos rengėjai nenurodo, kiek lėšų ateityje jie planuoja skirti atlyginimų kėlimui, reikšmingų sumų nenumato ir kitų metų biudžete. Tad akivaizdu, kad atlyginimų kėlimo tikslas yra tik deklaratyvus ir be pinigų biudžete – tuščias bei neįgyvendinamas. Atlyginimus visiems tarnautojams buvo galima kelti ir su dabar galiojančia jų skaičiavimo tvarka, tačiau buvo nuolat deklaruojama, kad tam, vėlgi, nėra lėšų. Panašu, kad jų vien dėl reformos neatsirado daugiau.

5. Laimėję konkursą valstybės tarnautojo pareigoms užimti, žmonės nebus garantuoti, kad tas pareigas tikrai užims. Kaip ir pagal darbo kodeksą įdarbinamiems asmenims, įvedami išbandymo laikotarpiai konkursą į valstybės tarnautojo pareigas laimėjusiems asmenims, tačiau nenustatomos jokios sąlygos, kuriomis jie valstybės tarnyboje vyks. Nėra nustatytos ir taisyklės tam bandomajam laikotarpiui vykdyti. Dėl ko įstaigos vadovui bus labai patogu atsikratyti konkursus „per klaidą“ ar laimingą atsitiktinumą laimėjusiais „ne tais“ asmenimis, kartoti konkursą ir pagaliau priimti „savus“. Tik ar visa tai atneš daugiau skaidrumo, profesionalumo ar patrauklumo valstybės tarnybai?