Aidas Gedvilas. Nekilnojamojo turto mokesčio klystkeliais – kai tarp valstybės ir reketininko galima dėti lygybės ženklą

Skaudžiai nudegusi su kitais savo „genialiais“ pasiūlymais, tokiais kaip automobilių taršos mokesčio įvedimas arba individualiai dirbančių verslininkų didesnis apmokestinimas, kuriems nebuvo lemta iš idėjos virsti kūnu, valdantieji nusprendė prikelti iš kapų dar vieną numirėlį – visuotinį nekilnojamojo turto (NT) mokestį, kurio įvedimo idėja pirmą kartą šios valdžios buvo įgarsinta 2022 m. viduryje. Tuomet Finansų ministerijos buvo siūloma už savivaldybės NT vertės medianos neviršijančią dalį mokėti 0,03 proc. tarifą, nuo vienos iki dviejų medianų – 0,06 proc., o virš dviejų medianų – 0,1 proc.

Prieš pusantrų metų mano sukurtą peticiją prieš nekilnojamojo turto mokestį pasirašė daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos žmonių ir bendromis pastangomis Finansų ministeriją iš svajonių pasaulio pavyko sugrąžinti į Žemę. Tačiau to valdantiesiems pasirodė negana ir jie nusprendė sugrįžti su trenksmu, pateikę „patobulintą“ NT mokesčio projektą. Tiesa, pusantrų metų tobulintas, jis virto tokiu monstru, kuris nesugeba atlaikyti jokios kritikos.

Iš didelio rašto išėjo iš krašto

Šiuo metu fizinių asmenų valdomam NT, kurio bendra vertė viršija 150 tūkst. eurų, taikomi progresiniai tarifai: 0,5 proc. – kai turto mokestinė vertė yra nuo 150 tūkst. iki 300 tūkst. eurų; 1 proc. – kai turto mokestinė vertė nuo 300 tūkst. iki 500 tūkst. eurų; ir 2 proc. – kai turto mokestinė vertė viršija 500 tūkst. eurų. Mokestinę vertę nustato VĮ Registrų centras pagal vidutinę turto rinkos vertę.

Vyriausybės siūlomomis pataisomis norima nustatyti 0,05–4 proc. komercinio ir gyvenamojo NT mokesčių „žirkles“, o konkrečius tarifus palikti tvirtinti savivaldybėms. Planuojama, kad būtų neapmokestinama pagrindinio būsto vertės dalis, neviršijanti 1,5 konkrečios savivaldybės NT verčių medianos (vidutinės būsto vertės). Ir čia slypi pirmoji ir didžiausia šio pasiūlymo blogybė – tokio didelio mokesčio tarifo diapazono palikimas savivaldybių sprendimui. Nes 0,05 proc. nuo 100 tūkst. yra 50 eurų, o 4 proc. nuo 100 tūkst. jau yra 4000 eurų. Kitaip tariant, priklausomai nuo savivaldybės valios, mokesčio tarifas skirtingose savivaldybėse galėtų skirtis 80 kartų!

Ar Lietuvoje yra savivaldybių, kurių ekonominio išsivystymo rodiklis skirtųsi 80 kartų? Ir nors dabar yra raminama, kad savivaldybės nustatys mokesčio tarifą ties mažiausia siūloma verte – 0,05 proc., kas gali garantuoti, kad ateityje mokestis nebus nuosekliai didinamas. Tam gali atsirasti begalė priežasčių: kad ir tų pačių tarptautinių institucijų „rekomendacijos“ arba sunki viešojo biudžeto padėtis, arba atsirasiantis poreikis finansuoti socialinius projektus ir t. t.

Šiuo metu bent jau keliuose miestuose ar rajonuose medianos yra tokios: Neringos – 110 tūkst. eurų, Vilniaus m. – 60 600 eurų, Klaipėdos m. – 47 600 eurų, Kauno r. – 45 800 eurų, Klaipėdos r. – 42 800 eurų, Kauno m. – 41 200 eurų, Vilniaus r. – 37 600 eurų, Šiaulių m. – 36 400 eurų, Panevėžio m. – 29 400 eurų, Trakų r. – 26 500 eurų, Joniškio r. – 7770 eurų, Panevėžio r. – 6840 eurų.

Mažiau pasiturintiems – didesni mokesčiai

Ką tai reiškia realybėje? Ogi tai, kad regionuose gyvenantys žmonės bus apmokestinti labiau negu didmiesčiuose. Nes, pavyzdžiui, 100 tūkst. eurų vertės butą arba namą sostinės Pilaitės rajone turintis žmogus mokesčio nemokės, o tokios pat vertės nekilnojamąjį turtą turintis Vilniaus rajono Sudervės miestelyje, kuris yra vos už 14 kilometrų, turintis žmogus jau bus apmokestintas mokesčiu. Arba 120 tūkst. vertės butą arba namą Neringoje turintis žmogus nuo mokesčio bus atleistas, o kitoje marių pusėje – Minijoje namą turintis žmogus už jį jau turės mokėti mokesčius.

Dabartinė valdžia aiškina, kad NT mokestį reikia įvesti dėl to, kad tarptautinės institucijos jau daugelį metų reikalauja iš mūsų tokio mokesčio ir reikia vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Tačiau iš Europos Sąjungos nebuvo jokio reikalavimo įvesti NT mokestį, o buvo tik rekomendacija.

Tarptautinis valiutos fondas 2022 m. rekomendavo NT mokestį, tačiau jį suprato kaip rezervą kapitalo mokesčiui, nes dabar Lietuvos mokestinė sistema daugiau apmokestina darbą. Kitaip tariant, abiejų organizacijų NT mokestis buvo suprantamas kaip kapitalo nelygybės apmažinimas ir tuo pačiu didesnio socialinio teisingumo siekimas.

Iškreiptas socialinio teisingumo suvokimas pagal valdančiuosius

Pagal dabar Vyriausybės siūlomą įstatymą, mokestį mokės visi, jeigu būsto vertė viršys 1,5 NT verčių medianos toje savivaldybėje. Vilniuje tai bus apie 90 tūkst. eurų, Kauno mieste – apie 60 tūkst. eurų, Klaipėdoje – apie 70 tūkst. eurų vertės būstas. Kartelė nėra labai aukšta ir praktiškai kiekvienas naujos statybos butas, jau nekalbant apie namą, pateks į mokestinę zoną.

Dar daugiau – siūlomas naujas mokestis yra palankesnis brangaus NT savininkams. Šiuo metu 211 tūkst. vertės NT Vilniaus senamiestyje turintis žmogus už jį moką 305 eurų mokestį. Įvedus valdančiųjų siūlomą mechanizmą ir pritaikius minimalų 0,05 proc. vertės tarifą, jis mokės 60,05 euro. Kitaip tariant – penkis kartus mažiau, negu moka dabar. Be to, pasiturintys žmonės, turintys įvairaus NT skirtingose savivaldybėse, nuo mokesčio apskritai galės būti atleisti, nes jis bus skaičiuojamas ne nuo viso turimo turto, o skirstomas pagal savivaldybes. Ar taip atrodo socialinis teisingumas pagal valdančiuosius?

Įgyvendinus dabartinį Finansų ministerijos siūlymą faktas yra toks: a) mokestis palies daugiau gyventojų nei dabar galiojanti mokesčio tvarka; ir b) labiausiai pasiturintiems gyventojams NT mokestis sumažės. Kaip tai dera su kapitalo mokesčių nelygumų apmažinimu?

Svarbus yra ir socialinės stratifikacijos aspektas – kokias visuomenės grupes pirmiausia palies siūlomas naujasis NT mokestis? Dėl verčių medianų didžiuosiuose Lietuvos miestuose akivaizdu, kad labiausiai nukentės jaunos šeimos, paėmusios banko paskolas naujam būstui. Būtent jauni žmonės, ketinantys auginti vaikus, pirmiausia ir ieško naujo būsto rinkoje. O naujas būstas lengvai viršija nustatytą 1,5 medianos vertę Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Drastiškai pakilusios bankinių paskolų palūkanos jau smaugia visas paskolas paėmusias šeimas, o su siūlomu naujuoju NT mokesčiu dar labiau apsunkins žmonių finansinę padėtį.

Antra visuomenės grupė, kurią automatiškai paveiks išsiplėtusi naujojo NT mokesčio bazė, bus gyvenamojo būsto nuomininkai, kadangi pakilusį mokestį nuomotojai perkels į nuomos kainą. Vadinasi, žmonės, kurie neįperka busto, bus baudžiami dar kartą. O tradiciškai NT „rykšte“ laikomi spekuliantai vėl išsprūs iš valstybės taikiklio.

Trečia grupė – vos galą su galu suduriantys pensininkai, kurie savo būstui kaupė visą savo gyvenimą, o dabar gaunamos varganos pensijos vos užtenka maistui.

Fantasmagoriškai skamba Finansų ministerijos „nuolaida“ pastariesiems: „Socialiai remtini ir pensinio amžiaus sulaukę asmenys galėtų pasinaudoti galimybe atidėti mokesčio mokėjimą iki turto perleidimo – senjorai ir sunkiau besiverčiantys asmenys, pateikę prašymą savivaldybėje, galės atidėti mokesčio mokėjimą iki NT perleidimo kitam asmeniui.“

Pateikiama kaip lengvata, bet skamba kaip įverginimas kelioms žmonių kartoms į priekį. Tai tik patvirtina, kad jokiu socialiniu solidarumu čia nekvepia ir kad jokio mokestinio kapitalo disproporcijos sulyginimo čia nė su žiburiu nerasi.

Mokesčiai tik didėja

Prisiminkime, kaip buvo vystoma NT mokesčio idėja Lietuvoje. 2011 metais įvestas mokestis paveikė tik milijono litų vertės būsto savininkus. Dabar galiojanti tvarka numato 150 tūkst. vertės mokestinę ribą. 2018 metais Sauliaus Skvernelio Vyriausybė siūlė apmokestinti visus antrą ir paskesnius vieno asmens turimus būstus, kurie nėra pagrindinė gyvenamoji vieta, 0,3 proc. tarifu.

Kaip matome, valdžios intencijos visuomet buvo nukreiptos mažinti būsto vertės ribą, nuo kurios reikėtų mokėti mokestį. Taip pat, plėsti mokestį į antrą ir tolesnį turimą būstą. Greičiausiai dabartinės valdžios numatytos itin plačios mokestinės žirklės yra būtent tam, kad ateityje būtų galima auginti NT mokestį.

Virstame amžinais mokesčių įkaitais

Mes esame sumokėję už savo NT jau ne vieną kartą: mokėdami palūkanas bankams, mokėdami pridėtinės vertės mokestį už statybines medžiagas, mokėdami darbininkams, į kurių užmokestį yra įskaičiuotas tiek pelno mokestis, tiek socialinio draudimo ir sveikatos mokesčiai. Vyresnio amžiaus žmonės dėl savo turto turėjo dirbti visą gyvenimą ir tikrai jau yra visiškai atsiskaitę su valstybe, nors pastaroji nemato reikalo jiems tinkamai už tai atsilyginti.

Laukinio kapitalizmo metais – iš karto po Nepriklausomybės atgavimo – pas verslu pradedančius užsiimti žmonės, net nespėjus jo pradėti, prisistatydavo treninguoti, sportiški, intelekto nesužalotais veidais jaunuoliai, kuriems reikėdavo mokėti duoklę už „stogą“, kitaip tariant – už apsaugą nuo jų pačių. Atrodo, kad praėjus trisdešimčiai Nepriklausomybės metų, jaunuoliai paseno, persirengė kostiumais, užėmė svarbius postus mūsų valstybėje ir pradėjo terorizuoti ne pavienius verslininkus, o visus piliečius, reikalaudami duoklės už tai, kas mums visiems teisėtai priklauso.