Aistė Gedvilienė. Ar ilgai būsime ekologinių nusikaltimų įkaitais?

Stambaus masto ekologinės nelaimės visada sukelia didelį visuomenės, politikų susidomėjimą ir atsakingų institucijų sujudimą. Aiškinamasi nelaimės priežastys, ieškomi atsakingi asmenys, priimami sprendimai. Atrodo, kad nuo šiol viskas bus gerai. Dažnai taip ir būna – iki kitos ekologinės nelaimės.

Tačiau kaip sutelkti dėmesį į lėtines ir ne tokias akivaizdžias gamtosaugos problemas? Du konkretūs atvejai: turime užtvankas upėse, kurios žaloja vietines ekosistemas, turime Kuršių marias, kurios yra ne tik užterštos, bet ir netekę savo žuvies resursų. Ką reikia ir ką galime padaryti?

Bejėgiai sistemos pėstininkai

Sunku ko nors tikėtis iš aplinkos apsaugos sistemos, kai trisdešimt metų ėjome palankios aplinkos verslui kūrimo keliu, sutikdami daryti nuolaidas gamtos sąskaita. Visuomenę piktina nekompetencija, abejingumas ir vis šmėžuojantis šešėlis aplinkosaugos srityje. Gaila nuoširdžių ir iš idėjos dirbančių sistemos pėstininkų – aplinkosaugininkų, kurie gauna mažą algą, didžiulę atsakomybę, vis didėjantį darbo krūvį ir spaudimą iš visuomenės.

Gaila, nes neveikianti sistema paverčia juos įkaitais. Įkaitais tampa ir visa šalis, priversta stebėti pasikartojančius nusikaltimus gamtai. Ar ateities kartos padėkos? Kodėl niekas negirdėjo skundų? Kodėl niekas nekreipė dėmesio? Kažkas 12 m. sąmoningai atidarinėjo sklendes, žinodamas, kad taip teršia mūsų visų (ir jo paties!) marias? Kiek kainuoja užgniaužti sąžinę veiksmui, kurį darai tik tada kai niekas nemato, kai visi miega ir niekas negali pačiupti už rankos?

Tai klausimai, kurie kyla girdint nenutrūkstamą srautą naujienų apie pasikartojančias ekologines nelaimes. Nestebina, kad prasta dabartinė aplinkosaugos sistemos būklė didina visuomenės netoleranciją tiek aplinkos teršėjams, tiek ir valstybinėmis institucijomis, kurios negeba deramai atlikti savo pareigų. Nors ir atrodo, kad keliam vis didesnius reikalavimus aplinkos apsaugos sistemai, tačiau tai ne visada suveikia dėl nesprendžiamų sisteminių problemų.

Ką sutiksime aukoti?

Esam laiminga tauta, apdovanota gražiausiais miškais, upėmis ir jūra. Gal tai užliūliuoja ir priverčia jaustis tarsi tas turtas savaime suprantamas, kuris niekada nesibaigs. Galima vartoti tiek, kiek reikia. Juk pirma žmogus, o paskui jau visa kita. Tačiau atėjo laikas keisti mąstymą ir požiūrį į gamtos išteklių vartojimą ir jų apsaugą. Nusikaltimų gamtai yra tiek, kiek mes jų toleruojame ir nepastebime, nes už kiekvieno taršos atvejo stovi žmogus. Atėjo laikas keistis. Visiems.

Dabartinė situacija skatina imtis veiksmų, kurie prisidėtų prie padarytos žalos mažinimo. Klausimas, ką esame pasiruošę paaukoti dėl to, kad ir toliau džiaugtumėmės gamtos teikiamais malonumais bei gėrybėmis, kvėpuotumėme švariu oru ir galėtume mėgautis švariu gruntiniu vandeniu, turi būti atsakytas.

Kuršių marios reikalauja kompensacijos

Kaip sako tyrėjai, „Grigeo“ nevalytas nuotekas į Kuršių marias galimai leido 12 metų. Ši tarša neabejotinai turėjo įtaką marių ekosistemai, vandens kokybei ir žuvų ištekliams. Negana to, Kuršių mariose vykdoma intensyvi verslinė žvejyba. Dar 2015 m. verslinė žvejyba buvo uždrausta visuose šalies vidaus vandenyse, nes buvo pastebėta, kad ženkliai sumažėjo žuvų ištekliai. Deja, Kuršių mariose neįvesti jokie apribojimai.

Analizuojant verslinės žvejybos Kuršių mariose apimtis ir sumokamus mokesčius, kyla daug abejonių ne tik dėl tinkamos kontrolės, bet ir dėl verslininkų sąžiningumo. Viešai prieinami duomenys rodo, kad 2018 m. Kuršių mariose verslinę žvejybą vykdė 47 įmonės ir tik viena iš įmonių deklaravo pagaunanti lašišų. Neregėta šios įmonės tinklų sėkmė!

Dauguma versline žvejyba užsiimančių įmonių deklaruoja, kad turi vos po kelis darbuotojus, kurių algos nesiekia 300 eur, o valstybei sumokami mokesčiai yra apie 10 karų mažesni negu žvejų mėgėjų sumokamus mokesčius. Tačiau verslininkų interesas girdimas daug labiau.

Grąžinkime Vokės upei gyvybę

Jau kelis metus vilniečiai ir visuomeninės organizacijos prašo sugrąžinti jiems Vokės upę. Tai pati srauniausia Lietuvos upė, kuri ties Grigiškėmis suvaržyta dviem užtvankom. Žemiau užtvankų upės beveik nebelieka. Vokė svarbi ne tik vietos gyventojams, bet ir visos Lietuvos žmonėms. Istorine ir rekreacine prasmėmis, ji priskirta potencialiems lašišiniams vandens telkiniams. Deja, užtvankos sustabdo ne tik upės tėkmę, bet ir žuvų migraciją.

Didelė dalis neršti plaukiančių lašišų žūva, o aplinkiniai gyventojai kenčia nuo upės lygio svyravimo ir pelkėjimo. Abi užtvankos priklauso mažosioms hidroelektrinėms, kurių veikla ir gaunama nauda neatperka gamtai daromos žalos.

Jeigu šių užtvankų nebūtų, Vilnius taptų unikalia Europos sostine, traukiančia žvejus mėgėjus iš viso pasaulio, pasiūlydama čia pagauti taip vertinamų lašišų. Upių su panašiomis problemomis Lietuvoje yra ir daugiau, todėl reikia neatidėliotinų sprendimų.

Verslinę žvejybą mariose būtina drausti

Esame įpratę daug imti ir nebūtinai visada grąžinti skolą gamtai. Tokie taršos atvejai, kaip „Grigeo“ Klaipėdoje, „Ekologistika“ Alytuje kiekvieną kartą sukrečia visuomenę, verčia skaičiuoti žalą ir ieškoti kaltų, o taip pat skatina galvoti, ką mes galim padaryti jau dabar, todėl kreipiausi į Vyriausybę siūlydama 5 metams drausti verslinę žvejybą Kuršių mariose ir ieškoti galimybių demontuoti Vokės upėje esančias užtvankas.

Tai tik mažas indėlis norint atkurti darną su gamta. Ne viskas turi būti skaičiuojama vien pelnais ir baudomis. Dabar turėdami prabangą gyventi žalioje ir švarioje šalyje, turime rūpintis, kad tokią prabangą turėtų ir ateities kartos.