Gyvūnų (NE)gerovės sistema tarnaujanti daugintojams
Šių metų rugsėjo pradžia dar kartą išgarsino Lietuvą kaip gyvūnų (NE)gerovės valstybę. Savanoriams aktyvistams budint naktimis, nuolat atskleidžiant vis naujas daugyklas ir viešinant N-18 ženklinimo vertus vaizdus su sužalotais, išsekusiais, nukankintais gyvūnais, aiškėja, kad nuo paskutinių skandalų gyvūnų teisių srityje nedaug tepajudėjome į priekį.
Gėda, kad nesugebame spręsti skaudulių. Visos kraupios savaitgalio istorijos aiškiai parodė, kad gyvūnų gerovės srityje ne(su)sitvarkome, kad gyvūnų teises ir apsaugą turime tik popieriuje.
Gyvūnų teisių aktyvistai, metai iš metų dirbantys gyvūnų globos srityje, atvirai sako – problemos senos ir kam jau kam, bet kontroliuojančiai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) tikrai gerai ir seniai žinomos. Jie be didesnio stabtelėjimo rėžia nemalonią tiesą, apie tai, kaip iš tikrųjų veikia sistema.
Ar veterinaras visada gyvūno gerovės pusėje?
Daugyklos krauna didelius turtus ne tik daugyklų savininkams, bet galimai ir veterinarams, kurie turėtų rūpintis gyvūnų sveikata ir gerove. Ne tik sveikas protas, bet ir įvairios tvarkos nurodo, kad veterinaras, pastebėjęs piktybišką, žiaurų elgesį su gyvūnu, nedelsdamas turėtų informuoti atsakingas institucijas. Deja, jie ne tik to nedaro, bet ir „sutvarko” keturkojį taip, kad daugintojas jį galėtų parduoti.
Naivu būtų tikėti, kad veterinarijos paslaugas teikiantys asmenys, niekada nematė daugyklų, jose nesilankė ir nieko nežinojo apie jose neteisėtai bei netinkamai laikomus gyvūnus. Matyt, yra apčiuopiama motyvacija nematyti ir ignoruoti žiaurumą prieš tuos, kuriais šie gydytojai turėtų rūpintis.
Negana to, dažnai vietinis VMVT veterinaras, atvykstantis į daugyklas jas patikrinti, negali objektyviai įvertinti situacijos dėl per ilgus metus užsimezgusios draugystės su daugyklos savininkais. Todėl dažnu atveju netinkamas elgesys su gyvūnais taip ir lieka „nepastebėtas”. Tai liudija gyvūnų globėjai bei palyginus nedidelis ikiteisminių tyrimų dėl netinkamo elgesio su gyvūnais skaičius (per šiuos metus – 60). Taip bus ir toliau, jei VMVT specialistai nesirotuos ir nevažiuos tikrinti veisėjų į gretimus rajonus, kur jų nesaisto jokie ryšiai.
Privalu pažymėti, kad tokio tipo „tinkle“ dalyvauja tik saujelė veterinarų ir tai nėra visiems savo darbą mylintiems ir gerbiantiems gydytojams priimtina veikla.
Ką galima daryti jau dabar?
Girdėjome daug vertinimų ir pasiūlymų. Šiuo metu turime erdvę ir didelį įsitraukimą iš įvairių sektorių, todėl dabar reikia ne vien tik kalbėtis, klausytis, bet ir veikti.
Šią savaitę su kolega Seime jau užregistravome Administracinių nusižengimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis siūlome trigubai didinti administracines baudas už žiaurų elgesį su gyvūnais, prailginti laisvės atėmimo bausmę ir už žiaurų elgesį su gyvūnais baustiems asmenims nuo 3 iki 5 metų neleisti laikyti naujo augintinio.
Esu įsitikinusi, kad kartą nukankinęs šunelį, žmogus neturėtų naujo augintinio įsigyti jau kitą savaitę, ko iki šiol praktikoje yra buvę. Tai nėra spontaniška reakcija į kraupius savaitgalio įvykius. Visai neseniai apie bausmių griežtinimą diskutavome su gyvūnų teisių aktyvistais. Baudų didinimas buvo jų pagalbos prašymas.
Tačiau puikiai suprantu, kad vien griežtesnės bausmės neatgrasys nuo žiauraus elgesio su gyvūnais ir situacijos neišspręs. Kad sistema veiktų, ji turi atsiverti nevyriausybinėms organizacijoms, gyvūnų teisių gynėjams, nes jų, kaip praktikų, pasiūlymai ir pastebėjimai, gali būti labai naudingi sprendžiant sistemines problemas.
Būtent jiems padedant, rengiame įstatymų projektus dėl gyvūnų teisų apsaugos, kuriuose numatoma veterinarų atsakomybė, galimybės konfiskuoti gyvūnus, visuotinis veisiamų gyvūnų registras ir daug kitų smulkių, bet svarbių klausimų. Nemažiau būtinas ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas, ne biurokratiškai veikiančios institucijos, kurių veikla šiandien kelia ne tik pasipiktinimą, bet ir verčia susimąstyti apie gilumines, dar iš sovietinių laikų atsineštas problemas.
Turi grįžti diskusija dėl visuotinio gyvūnų ženklinimo. Ne prieš rinkimus, o po ų. Su protingais pereinamaisiais terminais, su valstybės ir neabejingų piliečių pagalba. Čia yra galimybė ženkliai prisidėti gyvūnų mylėtojams. Įsivaizduokite, jei kiekvienas pasirūpintų ne tik savo močiutės šuniu, bet ir močiutės kaimynės šuniu. Taip nebus iššaukta masinė isterija, kai vieną dieną visi supras, kad vienuolikmetis Reksas kieme tapo nelegalu.
Prekyba daugyklų šuneliais yra šešėlinis verslas, kurio egzistavimas leidžia ne tik veikti siaubingoms daugykloms, bet ir lemia didžiulius nuostolius valstybei bei konkurenciją skaidriai veikiantiems veislynams. Čia pokyčio reikia mūsų sprendimuose besirenkant pigesnį, tačiau žiauriomis sąlygomis atvestą jauniklį.
Prie šešėlinio verslo pabaigos gali ženkliai prisidėti ne tik naminių gyvūnų pirkėjai, bet ir internetinės prekybos svetainės, talpinančios skelbimus apie parduodamus keturkojus. Nelaukiant įstatymuose įtvirtintų prievolių, verslas pats gali apsispręsti dėl specialių „filtrų“ ir netalpinti skelbimų asmenų, kurie negali pateikti įrodymų apie savo veiklos teisėtumą.
Kol nebus nulinės tolerancijos žiauriam, šešėliniam gyvūnų verslui – jis egzistuos. Todėl keičiant sistemą, bus svarbus kiekvieno mūsų mąstymo pokytis ir visiškas sąžiningumas prieš save, gyvūną ir sistemą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.