Aistė Gedvilienė. Žuvininkystė – aplinkosaugos, ne žemės ūkio klausimas

Praėjusią savaitę nevyriausybinė gamtos apsaugos organizacija „Lašišos dienoraštis“ pasidalino informacija apie Žuvininkystės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Apie dviejų darbuotojų brakonieriavimą Kauno mariose, apie Šilavoto žuvų ūkio poskyrio vadovės atleidimą dėl turto iššvaistymo, apie naujai paskirto specialisto, vadovavusio Šilavoto poskyriui padarytą žalą valstybei, siekiančią net 74 154,27 Eur, jo atleidimą, kuris galų gale pripažįstamas neteisėtu.

Neefektyvus veiklos planavimas

Didelės žalos klausimas taip ir liko „kyboti ore“ – ji nėra išieškoma.

Kalbame apie tarnybą, kuri turi rūpintis žuvų ištekliais upėse, ežeruose ir kituose valstybiniuose vandens telkiniuose. Pagrindinės šios institucijos veiklos kryptys – žuvivaisa, žuvų reproduktorių gaudymas (reikalingų žuvų gausinimui), žvejybos kontrolė, mokslinė veikla bei unikalaus Šilavoto žuvų ūkio išlaikymas.

Nuolat bendraudama su žvejais girdžiu jų nuogąstavimus apie beveik 50 metų veikiančio Šilavoto žuvų ūkio žlugimą (o gal žlugdymą?) ir jame išvestos lietuviškos karpių veislės galimą praradimą. Taip pat ir apie tai, kad dažnai įžuvinimas vyksta neracionaliai, o požiūris valdiškas – padaryt padariau, o rezultatas, koks bus, toks – nieks nepatikrins.

Keliami klausimai ir dėl žuvitakių įrengimo tikslingumo bei realios naudos, dėl žuvies priegaudos, kas reiškia – jei turi leidimą gaudyti, pavyzdžiui, karšius, tačiau su tinklais žvejoji kitų žuvų migracijos kelyje, reiškia pagauni ir jas. Tada kitos pagautos žuvys tampa laimikiu. Viskas gerai, jei žuvis pagavai netyčia, bet dažniausiai tai yra išnaudojama kaip įstatymo spraga. ,

Taigi, viskas yra legalu, bet taip būti neurėtų. Ir galiausiai, institucijos įvaizdžio nepuošia ir brakonieriaujantys darbuotojai ar vis išlendančios neskaidrios istorijos.

Nesakau, kad visi yra blogi. Tikiu, kad Tarnyboje dirba daug puikių, dideles kompetencijas sukaupusių, specialistų, tačiau už Tarnybos veiklą atsakingų asmenų abejingumas ir kai kurių įsisenėjusių problemų „marinavimas“, kelia visuomenės nepasitikėjimą.

Žuvininkystės sektorius turi keistis

Skaidri Žuvininkystės tarnybos veikla turi tapti šios institucijos prioritetu, tvarus žuvų populiacijos didinimas – pagrindiniu tikslu, o gerai darbą dirbantys specialistai privalo būti vertinami ir motyvuojami.

Patirtis rodo, kad įžuvinimas dažnai nėra geriausias kelias siekiant prikelti gyvybę vandens telkiniuose. Bent jau ne tas kelias, kuris pats savaime išsprendžia ežerų ir upių žuvingumo klausimą. Pavyzdžiui, 2015 m. pastebėjus, kad ženkliai sumažėjo žuvų ištekliai, Aplinkos ministerija uždraudė verslinę žvejybą visuose šalies vidaus vandenyse (išskyrus Kuršių marias). Šiandien dėl šio sprendimo jau matomi teigiami pokyčiai.

Akivaizdu, kad būtini kompleksiniai sprendimai, kurie užtikrintų geriausius rezultatus. Natūraliai kyla klausimas – kodėl žuvivaisa, žuvų populiacijos kontrolė, Šilavoto ūkis ir moksliniai tyrimai yra Žemės ūkio ministerijos kuravimo srityje, o mėgėjiška ir verslinė žvejyba, taip pat su tuo susiję moksliniai tyrimai – Aplinkos ministerijos srityje?

Ar tikrai yra naudos iš dviejų planuojančių ir kontroliuojančių institucijų, jei viena sunkiai paskaičiuoja ką atkuria, o kita reguliuoja ir limituoja žiūrėdama į skaičius popieriuje?

Žuvis – gamtos dalis, ne žemės ūkio produktas

Mano nuomone, į žuvų išteklius pirmiausiai turime žiūrėti ne per ūkinę, bet per gamtosauginę prizmę, o siekiant vandens telkinių turtinimo, pasitelkti kompleksines priemones. Būtina daugiau galvoti apie saugojimą, racionalių ir efektyvių priemonių pasirinkimą, aktyviai visuomeniniais pagrindais dirbančių žmonių, tai pat žvejų mėgėjų, kurių Lietuvoje yra reikšmingai daug, dalyvavimą priimant sprendimus dėl žvejybos taisyklių ir kontrolės, dėl žuvivaisos ir žuvų populiacijos apsaugos.

Iš esmės keičiant požiūrį ir viską sutelkiant po vienu stogu, būtų lengviau priimti sprendimus ne tik dėl žuvininkystės politikos ir jos krypties, dėl šiuo metu aktualių ir keliamų klausimų, bet ir dėl finansavimo, kontrolės, atsakomybės ir skaidrumo.

Todėl siūlau į žuvininkystės sektorių pažiūrėti principingai. Pirmiausia jį pradėti vertinti per gamtosauginę prizmę, kaip gamtos išteklių, kuris svarbus didelei visuomenės daliai. Taip pat, reikia pripažinti, kad laikas peržiūrėti viso šio sektoriaus veiklą, nes šiandien turimi rezultatai kelia abejones dėl veiklos skaidrumo ir efektyvumo. Turime siekti svarbiausio tikslo – vandenų, turtingų žuvimi ir veikiančios gamtos apsaugos.

Vienas pirmųjų žingsnių galėtų būti žuvininkystės perleidimas Aplinkos ministerijai. Pastaroji ministerija surenka didžiąją dalį vidaus vandenų įžuvinimui skirtų lėšų, tačiau nekontroliuoja šio proceso iki galo. Žuvininkystės perleidimas Aplinkos ministerijai leistų geriau planuoti, paspartinti ir efektyvinti patį išteklių atkūrimo procesą, kuris dažnai nebūna prioritetas dabar už tai atsakingai Žemės ūkio ministerijai.