Aleksandras Nemunaitis. Lyčių lygybė sporte: tikra ar menama?

Europoje ir Lietuvoje lyčių lygybė yra viena svarbiausių civilizuoto Vakarų pasaulio vertybių, bet kai Lietuvoje pradedama kalbėti apie sportą, šis principas staiga dingsta. Ir tas galioja ne tik šalies mastu, bet ir atskirose savivaldybėse. Štai Vilniaus miesto savivaldybė mėgsta slėptis už žodžių „nuo 15 proc.“ ir „iki 85 proc.“, tačiau realybė yra tokia, kad Vilniaus miesto savivaldybė profesionaliam moterų sportui skiria vos 15 procentų nuo bendro sportui skiriamo biudžeto.

Toks pasiskirstymas sunkiai suvokiamas, kai turime omeny, kad moterų sporto populiarumas auga 30 procentų kasmet. Šios Paryžiaus olimpinės žaidynės yra pirmosios, kurios turi lygų moterų ir vyrų sporto dalyvių pasiskirstymą. Mums artimoje Suomijoje ir jos visuose miestuose sportininkėms skiriama 40 procentų finansavimo. Ispanijoje moterų sporto finansavimas paaugo 112 procentų. Tokios iniciatyvos yra tapusios norma daugumoje šalių Europoje.

Lietuvoje, nors ir teigiame, kad mums rūpi lyčių lygybė, skaičiai rodo visai ką kitą. Vilniaus miesto savivaldybė turi didžiausią sporto finansavimo biudžetą Lietuvoje, sporto klubams 2022–2024 metams buvo skirta daugiau kaip 10 milijonų eurų. Nepaisant to, Vilniaus miesto savivaldybė moterų komandoms 2022–2024 metais vidutiniškai skyrė 75 tūkst. eurų per metus, kai tuo tarpu VšĮ „KK Statyba“ (Vilniaus „Rytas“) gavo net 1,43 mln. eurų kasmet trejų metų ciklui. Tai beveik 20 kartų daugiau. Tokie finansavimo pasiskirstymo pasirinkimai labai greitai pasimato sportininkų kasdienybėje.

Vilniaus sportininkių karjeros atrodo drastiškai skirtingai nuo vyrų. Profesionalios sportininkės dažnai turi tenkintis prastos kokybės stadionais ar maniežais, neprofesionaliomis sportavimo sąlygomis ir juokingais atlyginimais, dėl kurių tenka derinti sportą su darbu. O visuomenės lūkesčiai moterims, derinančioms du darbus, tikrai nėra mažesni.

Nepaisant to, mūsų miesto (Vilniaus) sportininkės laimi prizines vietas Lietuvos čempionatuose ir atstovauja Lietuvą tarptautinėse varžybose. Vilniaus moterų krepšinio komanda „Kibirkštis“ gauna 5 kartus mažiau finansavimo nei Vilniaus vyrų komanda „Rytas“, nors rezultatai tikrai nėra 5 kartus prastesni. Jos laimėjo Lietuvos čempionių titulą, žaidė Baltijos lygos pusfinalyje ir 2024–2025 m. sezone kausis Europos taurėje.

Problemą pastebėti nėra labai sunku. Deja, net lygių galimybių kontrolierė neįžvelgia jos ir į kelias užklausas šiuo klausimu atsakė, kad viskas yra gerai.

Vilniaus miesto savivaldybė, skirdama finansavimą profesionaliems sporto klubams, vartoja žodelius „iki“ bei „nuo“ ir vengdama aiškių iš anksto numatytų finansavimo proporcijų labai lengvai pasislepia nuo atsakomybės ir gali toliau ramiai vykdyti tokią diskriminacinę lyčių atžvilgiu finansavimo strategiją.

Mano žiniomis, sporto finansavimo tvarka 2025–2027 metams Vilniuje nesikeičia, tad išties gaila, kad Lietuvos sostinė nesiekia skatinti moterų pasiekimų ir pagerinti jų sportavimo sąlygų, o aklai gina tokius finansavimo sprendimus. Taip elgdamiesi mes stovime vietoje, kol visa Europa juda pirmyn.