Tiksliau, tai buvo ne žurnalistės interviu, o dviejų buvusių Seimo kolegų papolitikavimas apie kadaise šlovingos Tautos prisikėlimo partijos likimą. Nenoriu šioje laidoje paskleisto melo ir dezinformacijos apie mane palikti likimo valiai, todėl esu priverstas išdėstyti tikruosius faktus. Visų pirma, šį, mano įsitikinimu, tendencingą pokalbį LRT eteryje vertinu ne kaip eilinį interviu, o kaip buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko sekretoriato vadovės Nemyros Pumprickaitės įvykdytą grasinimą kada nors atkeršyti. Tokį grasinimą išgirdau viešai, girdinti keliems žmonėms, dar 2009-ųjų rugsėjį, kuomet jie neteko pareigų Seime.
Pradėsiu nuo tikrosios tiesios: jį tarp LRT laidoje minėtų sąmokslo teorijų yra tik ta, kad Arūnas Valinskas jau kelis mėnesius po Tautos prisikėlimo partijos (TPP) laimėjimo 2008-ųjų Seimo rinkimuose, kaip ir teigė eteryje, nevaldė situacijos partijoje ir jos frakcijoje Seime. Tam, kad suprasti, jog A. Valinsko teiginiai, jog TPP atstovai “iš karto buvo fokusuojami į tai, kad jie tą frakciją ateityje planuoja turėti kaip nuosavą” yra melagingi, verta at-kreipti dėmesį į kelis dalykus. Prisiminkime, kas buvo tie A. Valinsko minimi frakcijos 11 žmonių, kaip minėta televizijos laidoje, buvusių “anoje pusėje”.
Tai buvo artimiausi A. Valinsko gyvenimo bendražygiai, tikri jo draugai, tokie kaip Donalda Meiželytė, Ligitas Kernagis, a.a. Rokas Žilinskas, Laimontas Dinius ir kiti. Tarp jų nebuvo nė vieno žmogaus, galbūt išskyrus Roko rekomenduotą bičiulę Zita Užlytę, kurie nebūtų senais gerais asmeniniais A. Valinsko draugais.
Įsivaizduokite, kiek reikėjo turėti arogancijos ir nesiskaitymo su kolegomis, kaip, tiesiogine to žodžio prasme, nachališkai bendrauti, kad su dauguma draugų susipykti nuo Seimo rinkimų 2008-ųjų spalį iki TPP suvažiavimo 2009-ųjų kovą. Tie, kas domisi politika, puikiai prisimena, kad tuos Seimo rinkimus laimėjo ne partija, o draugų būrys. Realus partijos kūrimas prasidėjo jau po laimėtų rinkimų, tam reikėjo daug ir sunkiai dirbti, o realus darbas nevyko. Galima dėl to kaltinti verslo imperijas, kaip tai interviu darė A. Valinskas, tačiau galima pažiūrėti į realybę. Šiuo at-veju ji buvo tokia - dauguma Tautos prisikėlimo frakcijos narių norėjo dirbti, o kitoje pusėje liko to nenorintis arba nesugebantis A. Valinskas.
Be kita ko, interviu paskleistas šmeižtas, kurį galima apibendrinti fraze – draugai susimokė už nugaros atimti valdžią. Taip nebuvo, nes tuo metu, apie kurį pasakoja Arūnas Valinskas, naktį prieš jo minėtą eilinį partijos su-važiavimą po Seimo rinkimų mes praleidome dviese kartu ieškodami būdų, kaip kartu dirbti toliau. Man teko konstatuoti akivaizdžią ir A. Valinskui nemalonią tiesą, kad faktiškai jis praranda lyderystę, nes su tokiu vadovavimo stiliumi žmonės Seimo frakcijoje negali susitaikyti. Nepaisant to, visi stengėmės laikytis kartu.
Žadėjome daryti išvadas ir rasti jėgų eiti į priekį. Prieš pat suvažiavimą aš dar rekomendavau balsuoti už A. Valinską, įkalbinėjau kolegas pamiršti asmenines nuoskaudas ir užgauliojimus. Mes visi kartu suvažiavime perrinkome A. Valinską partijos pirmininku, o dar po kurio laiko sužinojome, kad jis su 7-iais mūsų frakcijos nariais palieka Tautos prisikėlimo frakciją ir įkuria naują “Ąžuolų” frakciją. Mes, tie vienuolika likome, kaip minėta interviu “kitoje pusėje”. Tik kuri pusė yra kita ir kas tuom-et suskaldė partiją ir frakciją?
Kita šmeižto porcija yra apie mano ir daugumos Tautos prisikėlimo frakcijos narių, to mūsų minimo vienuoliktuko, didžiulio noro užkariauti kuo daugiau postų. Visų pirma, aš ir kai kurie kolegos, pavyzdžiui Donalda Meiželytė, Mantas Varaška, prieš pradėdami dirbti Seime pasisakėme prieš dalyvavimą valdančioje koalicijoje ir už tai atidavėme balsus frakcijos posėdyje. Mano manymu, buvome per silpni ir nepatyrę iš karto imtis visos valdžios atsakomybės.
Realiau buvo iš pradžių dirbti opozicijoje ir taip pasiruošti rimtai kovai dėl pokyčių, kuriuos norėjome kurti, tačiau tai neati-tiko A. Valinsko ambicijų vadovauti dabar ir daug. Vėliau paaiškėjo, kad kaltindamas mus valdžios užgrobimo planais, buvęs partijos vadovas pats buvo sudaręs konfidencialią sutartį dėl postų dalybų su Liberalų sąjūdžio lyderiu Eligijumi Masiuliu, sutartis pasirašyta tuoj po Seimo rinkimų.
Dviejų buvusių kolegų akivaizdžiai surežisuotame interviu yra daugybė šmeižto ir pripainiotų faktų, kuriais galima suklaidinti politika giliai nesidomintį žmogų, nors bet kuris norintis gali lengvai internete pasitikrinti eilę fak-tų ir įsitikinti, kad jie melagingi. A. Valinskas mini “formatu 3+3” neva nuolat buvusius susitikimus kuriame iš tariamos “anos pusės” “būdavo dažniausiai Gintaras Žiemelis, Saulius Žentelis ir Aleksandras Saharukas”.
Tiesa yra ta, kad S. Žentelis partijoje atsirado gerokai vėliau, apie 2009-ųju vasarą ir todėl tokio “formato” tokiu metu negalėjo būti. Taip pat S. Žentelis nebuvo, kaip interviu teigė A. Valinskas, siūlytas susisiekimo viceministru ir juo paskirtas, akivaizdu, taip pat nebuvo. Jis iš tikrųjų, priešingai nei sako A. Valinskas, negynė manęs jokiam teisme ar jokiu kitu reikalu. Interviu skambantys kaltinimai, kad žaidžiau dvigubą žaidimą su konservatoriais, mat lankiausi jų, tuometinių koalicijos partnerių, sąskrydyje 2009-aisis taip pat yra išsigalvojimas. Ne kartą viešai sakiau, apie tai, kad konservatoriai taip pat dalyvauja “MG Baltic” žaidimuose man tapo žinoma 2010 metų sausio 19 d., minėjau aplinkybes tad nesiplėsiu, kaip ir apie kitus smulkesnius neatitikimus su tikrove.
Kuris laikas nedalyvavau ir nedalyvauju politikoje, džiaugiuosi, kad aiškėja tiesa apie nesąžiningus politikos ir verslo ryšius. Manau, kad nėra blogai, kai politikas siekia valdžios, tai yra panašus dalykas, kaip kareiviui siekti tapti generolu. Taip pat yra natūralu, kad verslininkai turi savų interesų. Blogis atsiranda tuomet, kai valdžia piktnaudžiaujama ir jos siekiama neteisėtai, kai verslininkų interesai tenkinami korupciniu pagrindu, kai į politinius žaidimus įpainiojami žurnalistai. Aš pažįstu Gediminą Žiemelį nuo jaunystės, jis yra mano geras pažįstamas su kuriuo kartais bendrauju iki šiol. Partija, kurios narys buvau, neėmė iš jo paramos, skirtingai nei kitos. Niekada nesuteikiau pagrindo įtarti, kad jo ar kurio nors kito verslininko atžvilgiu elgiausi neetiškai ar siekiau savanaudiškų tikslų. Lengva švaistytis išgalvotais faktais ir skleisti gandus, kad TPP sugriovė piktas verslininkas. Įvertinti klaidas, pripažinti tiesą ir pažvelgti jai į akis yra kur kas sunkiau, bet verta
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.