Ko vertas vien kadrilius apie LRT veiklos tyrimą! Atrodytų, pradėjo labai gerai, užsimojo patikrinti, kaip visuomeninis transliuotojas naudoja jam skiriamus 40 milijonų eurų valstybės biudžeto lėšų. Ką bebandytų aiškinti, etatiniai konstitucinės teisės aiškintojai, deja, jie savaip viską pateikia. LR Konstitucija, kaip ir daugelių demokratinių šalių Konstitucijos, parlamentams suteikia teisę ne tik leisti įstatymus, bet ir būtinai atlikti parlamentinę kontrolę.
Pats Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad Konstituciją reikia taikyti pilnoje apimtyje. Tai pagal ją Seimas yra ne tik aukščiausia šalies valdžios valdymo institucija formuojanti kitus valstybinės valdžios institutus ir juos prižiūrinti, bet ir valstybės finansų t. y. biudžeto formuotoja ir jos vykdymą kontroliuojanti instancija.
Tačiau ką mes išgirstame iš pat pradžių, vos pradėjus dirbti Seimo komisijai? Ogi tai, kad šiuos dokumentus duosime, o anų – jokiu būdu ne, nes tie neva esą slapti – lyg kokioj karinėj įstaigoj!
Teisybės dėlei privalome pasakyti, kad taip elgėsi buvusi LRT vadovybė, kuriai pasikeisti matomai padėjo ir šis tyrimas. Viešumoje buvo minimos įspūdingos pinigų sumos naudojamos ne visuomet visuomeniškai svarbiems projektams. Dėl kai kurių solidžias sumas anksčiau iš LRT gavusių taip ir liko neaiškumų, ar tai buvo adekvatu lyginant panaudotas sumas su nauda visuomenei.
Tačiau Seimo tyrėjai užuot viską išsiaiškinę ligi galo ir pateikę visuomenei ataskaitą apie valstybės lėšų panaudojimo skaidrumą, pradeda kažką nerišliai vapėti apie LRT valdymo modelio pakeitimą ir galiausiai viską užmiršta! Tai gali būti klasikinis pavyzdys, kaip iš gero ir teisingo sumanymo gavosi šnipštas.
O kadangi – šnipštas, tai niekas nesiaiškino ir dar vieno esminio dalyko – kodėl, matydami, kad trūksta skaidraus viešumo panaudojant biudžeto lėšas, tylėjo Valstybės kontrolė, FNTT, Generalinė prokuratūra ir kitos valstybės institucijos, privalančios skaičiuoti kiekvieną valstybinį centą.
Štai iš ko Seimas privalėjo pareikalauti atsakomybės. Deja, to padaryta nebuvo. Čia Seimo valdančiųjų klaida, kaip ir tai, kad būtų tikslinga pripažinti, jog dabartinė LRT vadovybė kritiką išgirdo ir daug ką pakeitė į gerąją pusę. Nors kaip sakoma tobulumui ribų nėra.
Antroji rimta šios valdžios klaida – tai nesąmonė su vadinama profesionalų vyriausybe. Šiandien jau visiškai akivaizdu, kad daug nesusipratimų būtų išvengta, o ir mažiau peno suteikta nerišliai opozicijos kritikai, jeigu nuo pat pradžių vyriausybė būtų formuojama susiderinus su koalicijos partneriais ir su aiškia atsakomybe.
Nieko čia nauja nesugalvosi – nebent sistema būtų keičiama iš pagrindų, bet apie tai net nemąstyta. Kažkam į galvą trenkė graži frazė – profesionalų vyriausybė, ir ją paleido skraidyti. Štai per tokius dalykus ir klupinėjama visą kadenciją. Nes nemažai daliai ministrų – labai toli iki profesionalų, o ne vienas jų, dar ir pajutęs, kad galima nesiskaityti ir su Seimu, priskaldė malkų. Išvada labai paprasta – arba reikia keisti sistemą iš pagrindų, arba geriau jos nejudinti.
Trečia ir, manau, rimčiausia klaida – tai nesupratimas, kad mūsų demokratinėje sistemoje Seimas yra ne žemesnis už Prezidentą. Problema ta, kad mūsų politikai neatidžiai skaito LR Konstituciją, o dar blogiau, kad jos nesilaiko.
Tik pats Seimas ir jo vadovybė kalti, kad buvo leista Prezidentei D. Grybauskaitei tiesiogine šio žodžio prasme iš Seimo tyčiotis. Taip elgtis ji įgudo dar prie konservatorių, o premjeru esant Algirdui Butkevičiui, išvis įsismagino ir taip elgėsi ligi kadencijos pabaigos. Buvo peržengtos ne tik teisinės, bet ir etinės normos. Tikros ar išgalvotos slaptosios pažymos, nematyta arogancija ir savų pareigų nevykdymas, visų pirma, įvedant tvarką visiškai susikompromitavusioje teisėsaugoje – tai keli pavyzdžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą.
Prie to dar pridėčiau vienos politinės jėgos – ne, net ne jėgos, o greičiau vienos šeimos protegavimą ir akivaizdų neskaidrių pastarosios veiksmų toleravimą, kitų atžvilgiu demonstruojant parodomąjį principingumą. Seimas privalėjo tai pagarbiai, bet griežtai sustabdyti, nes būtent jis pirmas turi vadovautis taisykle, kad prieš įstatymą visi lygūs.
Tačiau kas atsakys į klausimą, koks asmuo „leido“ Seimui, net dėl to nebalsavus, netirti ,,tulpių“ pašto istorijos? Juk ji būtinai turėjo būti tiriama! Ir visai nesvarbu, kad tebuvo likę metai iki Prezidentės kadencijos pabaigos. Juk šioje istorijoje, dar net jos nuodugniau nepanagrinėjus, jau akivaizdžiai kyšo galimo prekybos poveikiu ausys. O kas tai yra, jei ne prekyba poveikiu, kai per įtakingą politiką (dabar teisiamą už korupciją) verslininkams perduodami prašymai, siekiant sau naudos? Gal tokie prašymai tą politiką tik dar labiau įklampino, bet už tai niekas neatsakys.
O kiek tokių prašymų, ir ne tik „gerai“ rodyti per televiziją, dar galėjo būti adresuota kitiems? Pavyzdžiui, kas šiandien galėtų paneigti, kad ir sprendimai garsiojoje Darbo partijos byloje, kurioje figūravo beveik 25 milijonai litų nelegalių lėšų, skirtų mūsų politinei sistemai užvaldyti, nebuvo paveikti tokiu pačiu būdu? Juk V. Uspaskichas Vilniaus apygardos teismo jau buvo nuteistas realia 4 metų laisvės atėmimo bausme, bet staiga viskas apsivertė, ir jis išlipo iš balos sausas.
Čia nenorom prisimeni jam itin palankius ir tiesiog juokingus Apeliacinio Teismo motyvus, taip pat jo ligi šiol nepaneigtus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, apie kuriuos viešai šnekėjo A. Paulauskas. Pridėkite prie viso šito gan riebias D. Grybauskaitės biografijos juodąsias skyles, kurių turinio ligi šiol niekas neatskleidė, ir gausite dar išsamesnį kontekstą.
Tad netenka stebėtis, kad V. Uspaskichas ir vėl lyg niekur nieko puikuojasi pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose ir TV ekranuose ir atvirai ruošiasi tapti Lietuvos premjeru. O tai jau nebe juokai, o rimta grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Čia atsakomybę jau turėtų pasidalinti ne tik valdančioji dauguma, bet ir naujasis Prezidentas G. Nausėda. Išlikti korektiškam ir neutraliam nepasiseks, nes anksčiau ar vėliau ši uždelsto veikimo bomba neišvengiamai sprogs ir visus aptaškys – oi bus smarvės...
Dar būtų galima pajuokauti, kad prie valdančiųjų klaidų prisidėjo ir nesugebėjimas įvertinti garsaus kareivio Šveiko patarimo, kad ta valdžia, kuri brangina alų, ilgai neišsilaiko... Tačiau gali būti ir taip, kad garsiojo humoristo taisyklė nėra universali ar bent jau ne visai tinka Lietuvai, nes dabartinė valdžia, nors ir braškėdama, atrodo, vis dėlto išsilaikys iki kadencijos pabaigos.
To priežastis – geri darbai, kuriuos ši valdžia sugebėjo atlikti ar bent jau stengėsi padaryti. Ir vis dėlto patį svarbiausią pliusą aš jiems dėčiau už tai, kad jie puolami sugebėjo atsilaikyti. Juk prisiminkite, puolimas prasidėjo kone nuo pirmos darbo dienos – iš Prezidentės, pagrindinės žiniasklaidos pusės, praktiškai visų politologų ir argumentų nesugebančios suformuluoti taip vadinamos opozicijos.
Skaudu, kad jie buvo puolami ne už blogus darbus, o už tai, kad ne tuos išrinko, ne tie gavo valdžią. Ir buvo puolama bei tyčiojamasi visą kadenciją. Kokiais metodais buvo veikiama, geriausiai pailiustruoja paskutinis A. Tapino išsityčiojimas iš premjero S. Skvernelio ligos. Ir mes dar stebimės, kad mūsų visuomenėje plinta patyčių kultūra! Kaip ji neplis, jei net vienas pagrindinių LRT veidų tuo užsiima? Apie žurnalisto etikos kodeksą, asmeninį orumą, garbę nebešnekėsiu. Tik priminsiu, kad anksčiau ar vėliau žmogui viskas sugrįžta – ir jo geri darbai, ir tie, kurie kelia pasibaisėjimą.
O tie, kas žvelgia į pasaulį šiek tiek kitokiu žvilgsniu, manau, su manim sutiks, kad ši valdžia, nors ir veikdama prieš ją nukreipto karo sąlygomis, vis dėlto sugebėjo padaryti labai daug. Tai, ką konservatoriai atėmė iš pensininkų ir vaikučių, ji ne tik sugrąžino, bet dar ir pridėjo. Ir taip pradėjo realiai mažinti žiaurią socialinę atskirtį, į kurią Lietuvą įstūmė ankstesnės valdžios.
Buvo iš pagrindų pradėta perorientuoti valstybės gyvenimą į socialiai atsakingą, ir tai yra išskirtinai svarbu. Nors tai neretai ignoruojama ar pašiepiama, bet turime pripažinti, kad būtent ši valdžia pirmoji atsisuko į labiausiai skurstantį Lietuvos žmonių sluoksnį. Iki jos bene visos valdžios meldėsi ir tarnavo tik turtingiesiems. O ši suprato, kad reikia ryžtis ir keisti – net ne keisti o gelbėti didelę dalį Lietuvos žmonių, gyvenančių skurde arba balansuojančių ant jo ribos.
Visa tai neturi nieko bendra su kai kurių arogantiškų ponų pasakymais, kad neva viso labo iš vienų atimama, o kitiems – duodama. Ne, ponai, viskas yra gerokai sudėtingiau – tiesiog mes toliau nebegalime toleruoti valstybės su 7 procentais išskirtinai turtingų ir daugiau nei trečdaliu skurstančiųjų. Juk už lango – jau XXI amžiaus antro dešimtmečio pabaiga, o ne laukinio kapitalizmo laikai. Ir pagarba valdantiesiems, kad jie, nors ir klupdami, nors kai ką ir kreivai darydami, vis dėlto svarbiausiąjį proveržį valstybėje atliko – atitolino Lietuvą nuo nugarmėjimo į gilaus skurdo duobę, iš kurios jau, ko gero, nebepakiltume.
Faktai kalba patys už save: trečdaliu išaugusi vidutinė alga, daugiau nei trečdaliu padidės pensijos (o jos jau ir taip didėjo, be to, išmokėtos konservatorių nusavintos pensijos dalys), didėja išmokos vaikams, neįgaliesiems ir pan. Galima įvairiai kalbėti, bet šito, deja, dar nebuvo padariusi nė viena valdžia. Todėl, nežiūrint mano paminėtų klaidų, privalome pripažinti, kad bent jau socialinėje sferoje lūžis įvyko. Suprantama, kai kam tai – lyg krislas akyje, nes tai padarė ne jie, o tie, kuriuos visi puolė.
Tačiau valdžia, manau, turėtų suprasti, kad, norint iš esmės pakeisti padėtį valstybėje, jau nebeužtenka tų metodų, kurie buvo taikomi ligi šiol. Ateina laikmetis, kai daug ką būtina keisti iš esmės. Naujosios technologijos, 4.0 pramonės revoliucija nesustabdomai keičia ir socialinius žmonių santykius, taip pat patį gyvenimo būdą. Norime to ar ne, bet vartotojiška visuomenė jau tampa atgyvena – kaip ir ją pagimdęs kapitalizmas.
Ir jeigu vien kartosime seną ir mūsų neoliberalų taip mėgstamą mantrą apie laisvąją rinką ir privačią nuosavybę, vieną dieną atsidursime prie suskilusios geldos. Privalome ruoštis globaliems pokyčiams – mokytis gyventi pokapitalistinėje santvarkoje. O kad tam pasiruoštume, pirmiausia turime pradėti apie tai kalbėti atvirai. Kalbėti apie mišrią (valstybinę ir privačią) ekonomiką, apie bendruomenės interesų prioritetą prieš individualistinius; apie gobšumą, praturtėjimą bet kokia kaina – kaip blogį, o apie pasidalinimą ir bendrą kūrybą – kaip gėrį; apie turto funkcionalumą, o ne jo šventumą; apie bendradarbiavimą, o ne antagonistinę, iki absurdo privedančią konkurenciją.
O pirmiausia ir visų svarbiausia apie ką turime kalbėti ir susikalbėti – tai apie visų mūsų bendrą švietimą ir mokymąsi naujoviškai bendrauti, atsisakant patyčių ir skandalų kultūros. Turime sugebėti pažvelgti globaliau į savo, savo atžalų gyvenimo, savo valstybės raidos perspektyvas iš šiuolaikiškos, mums mokslo ir technologijų teikiamų galimybių pozicijos. Ir susitelkti didžiam tikslui – sukurti modernią klestinčią Lietuvą, kurioje nebebūtų skurstančiųjų. Patikėkite, laikmetis mums suteikia tokią galimybę – reikia sugebėti ja pasinaudoti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.