O vyko tai 2007 metais, jau po įvykusio, bet dar apogėjaus nepasiekusio (dar nebuvo išslaptinta) istorinio LR Seimo NSGK parlamentinio tyrimo, kuriam teko vadovauti. Apie jį aprašyta gan daug, bet dar daugiau nutylėta. Jis net siūlė man ir šeimai fizinę apsaugą. Atsisakiau, nes supratau, kad jei norės, nuo niekšų neapsisaugosi. Tikiu likimu, jeigu lemta, tai taip ir bus. Man buvo lemta eiti sunkesniu keliu – Gyventi. Gyventi ir iškęsti tą baisią neteisybės naštą, kuri kartais būna sunkesnė net už mirtį. Sunkiausia buvo matyti, kaip nesąžiningi ir nedori žmones daro karjerą. Kaip iš visų įmanomų žiniasklaidos priemonių skleidžiamas melas. Kaip dalinami valstybiniai apdovanojimai tiems, kurie dangstė akivaizdžias vagystes. Kaip šimtais milijonų vagiama ir nieko už tai nebūna. Kaip imituojamas teisingumas. Vagis apdovanoja, o sąžiningus, negeroves atskleidusius VSD karininkus Vytautą Damulį ir Kastytį Braziulį (beje, dalinai kūrusius tas 12 garsių VSD pažymų ir narpliojusius darbo partijos machinacijas ir NSGK apie tai pranešusius) ne tik išmeta iš darbo, ne tik apšmeižia teismuose, bet ir persekioja taip, kad žmonės net įsidarbinti negali.
Kada visiems gerai žinomi neskaidrūs veikėjai dešimtmečio byloje yra praktiškai išteisinami ir vėl mokina „litovcus“, kaip gyventi ir kaip tvarkytis savo valstybėje. O išvis baisiausia, kai šių praktiškai amoralių ir nusikalstamų veiksmų fone vyko padorių ir aktyvių tautiečių išvarymas iš savo Tėvynės. Stebėti, bandyti sakyti, kad taip negalima, kad tai nusikaltimas prieš valstybę, kad Vytautas Pociūnas nesišlapino viena ranka atsirėmes į 9 aukšto viešbučio palangę (nes per tyrimą rastas tik vienos rankos antspaudas, o kojų ne...), nes tai tiesiog neįmanoma fiziškai. Kaip jis to klano veikėjų buvo apšmeižtas po mirties ir niekas jo šmeižikų ne tik nenubaudė, bet net nepasmerkė. Matyti, kad tavo asmeninės įžvalgos, paremtos vieša ir slapta informacija, tvirtinasi su kaupu. O valstybė vis giliau grimzta į tą neteisingumo ir purvo liūną, apie kurį pats pasakei ir ne kartą iš garbingos šalies parlamento tribūnos, parašei knygoje, papasakojai dokumentiniame filme. Ir baisiausia, kai pradėjai suprasti, kad visos tavo asmeninės netektys, tavo pastangos dėl geresnės valstybės niekam, net tavo tėvynainiams, nereikalingos. O klano galingieji užvaldę valstybę ir viešąją erdvę jau beveik viską ištrynė ir kas buvo amoralu, tapo moralu, kas buvo nusikaltimas, tapo veiklos ir gyvenimo norma, o visa kita tik gerai surežisuotas spektaklis jau gerokai paveiktai masei, kurią anais laikais vadino liaudimi o dabar piliečiais.
Deja, yra patarlė, kuri sako, kad kuprotą tik grabas ištiesins... Mano „kupra“ – tai nuo tėvų paveldėtas perdėtas teisybės siekimo jausmas, kuris privertė parašyti ir šias eilutes. O rašyti paskatino vėl viešumoje paminėtos tos garsiosios 12 VSD pažymų. Žinokite, jos tokios „sprogstamos“, kad savo laiku VSD net teismui parodė špygą ir jų nedavė. Jas būtina išslaptinti. Tik ne tas, kurias siūlo A. Anušauskas, nes jos išbraukytos. O pirmines. Lai Lietuva sužino, kad didžiausia grėsmė valstybės nepriklausomybei slypi mūsų šalies viduje. Ji slypi tose 12 ir panašiose slaptose pažymose, aprašytose, o dar dažniau neaprašytose, nusikalstamose veiklose, kurias tikrai sunku įvardyti ir įrodyti pagal griežtus baudžiamojo kodekso straipsnius, bet tie veiksmai yra padaryti arba daromi. Tos blogybės egzistuoja, nepriklausomai, žinome mes apie jas, ar ne, bet jos daromos ir nuolat vyksta. Kažkada aš tai apibūdinau kaip naują verslo rūšį – vogti iš valstybės.
Ir tai ne blefas. Juk „valstybininkų“ klanas nebuvo pasikalbėjimų klubas, jis veikė, ir veikė labai grubiai. Jo veikimas iki šiol nepasmerktas. Jo žmonės pilnai kontroliavo VSD, STT bei eilę kitų šalies valstybinių institucijų. Jie turėjo ir turi didžiulę įtaką Prezidentūrai. Per rinkimų finansavimą ir jų žmonių valdomą žiniasklaidą bei atskirus žurnalistus jie formuoja bent dalį LR Seimo ir dalinai Vyriausybę. O ką kalbėti apie teisėsaugą, kuri yra pilnai jų įtakos zonoje. O jei atsitinka taip, kad susiformuoja jiems netinkama dauguma arba atsiranda pareigūnas ar principingesnis teisėjas, jie paleidžia skandalų kūrimo mašiną ir tie reti padorūs pareigūnai ar politikai būna eliminuoti arba nutildyti. Jų jėga slypi informacijoje, kurią jie gauna iš valstybei privalančių tarnauti institucijų ir korumpuotoje žiniasklaidoje. Disponuodami slaptųjų pažymų informacija, jie tampa visagaliais, nes mūsų valstybėje bet ką gali apdergti pamojavęs slapta pažyma. Štai ir paskutinė specialiai nutekinta ir tik dalinai išslaptinta VSD pažyma apie MG koncerno nelegalius veikimo metodus per pastarąjį dešimtmetį.
Kraupu tai paskaičius. Dar kraupiau, kai supranti, kas slypi už užtušuotų vietų. Tačiau negi tai nauja. Nauja buvo 2007 metais, kai mes sugebėjome išslaptinti ir paskelbti nemažą dalį (ne visą) mūsų parlamentinio tyrimo medžiagos. Tai turėjo prilygti atominės bombos sprogimui. Turiu tikslią informaciją, kad pagrindiniai veikėjai tikrai buvo gerokai įsibaiminę, kad jų laukia rimtos pasekmės. Deja, truputį viena kita žiniasklaidos priemonė patriukšmavo ir viskas buvo specialiai užglaistyta. Todėl nereikia stebėtis, kodėl pastaroji pažyma, kurioje praktiškai kalbama apie to meto įvykius, tik dabar paviešinta. Atsakymas labai paprastas – kai reikia vieną skandalą užglaistyti kitu, tinka ir senų faktų pažymų arsenalas. Kodėl 12 VSD pažymų ir dabar bijomasi išslaptinti. Iš tikrųjų bijomasi atskleisti metodus, kuriais buvo veikiama prieš valstybę, prieš padorius politikus ir pareigūnus.
Ten, beje, kalbama apie neteisėtą įtaką nuverčiant premjero Algirdo Brazausko vyriausybę. Apie Viktoro Uspaskicho, pabėgusio į Maskvą, aktyvų dalyvavimą Lietuvos valstybės valdyme. O kas gali paneigti ir Rusijos spec. tarnybų įtaką, nes jis nepaneigė, kad su jomis bendravo. Apie KGB pulkininko Piotro Vojeikos (faktinio šeimininko) „Dujotekanos“, veikiančios kaip priedangos organizacija, veiklą paperkant politikus, žiniasklaidą ir pareigūnus. Be to, ne tik apie tai. Mes buvome gavę išsamią faktinę medžiagą apie taip vadinamą ponų Garbaravičių šeimos verslą skirstant lietuvišką elektrą iš pradžių į Rusiją – Baltarusiją, o paskui atvirkščiai, iš Rusijos į Lietuvą, kas leido jiems susikrauti šimtus milijonų. Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad šalies specialiosios tarnybos disponuoja pakankamu slaptos informacijos kiekiu, kurį paviešinus galima būtų atskleisti tuos amoralius ir nusikalstamus metodus siekiant pralobti, neteisėtai daryti įtaką ir praktiškai bent dalinai privatizuoti valstybės valdymą.
Viešumas sugriovė blogio imperiją SSRS. Viešumas Lietuvoje leistų apsivalyti nuo klanų ir atskirų veikėjų įtakos ir pasmerkti jų veikimo metodus. O svarbiausia, viešumas sustiprintų šalies nacionalinį saugumą, nes šie veikėjai, veikdami slaptai, yra žinomi mūsų priešų specialiosioms tarnyboms ir tapę jų taikiniais. Be to, kas gali paneigti, kad jie joms jau (ne)tarnauja. Tai realiai yra penktoji kolona, turinti didžiules galias ir veikianti prieš valstybę. Ne baudžiamasis kodeksas mus apsaugos. Mus apsaugos viešumas, kuris suteiks tikriems šalies patriotams žinojimą. O žinojimas – ir galią bei vienybę.