Nenoriu kartotis apie keliolikos metų senumo įvykius, juolab kad juos ar bent dalį jų aprašiau ir savo knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“. Tačiau iš laiko perspektyvos daug ką pradedi suprasti aiškiau. Čia, matyt, kaip su tuo senu vynu ar viskiu – kuo ilgiau išlakytas, tuo skanesnis. Bet paties įvykiai, deja, kelia ne tokias malonias asociacijas, juo labiau kad tai prasidėjo nuo šviesaus atminimo saugumo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo.

Man tuo metu teko vadovauti LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), kuriam ir buvo pavesta ištirti pulkininko išsiuntimo ir žūties aplinkybes. Tačiau, pradėję tą jau istoriniu tapusį pralamentinį tyrimą, mes atskleidėme neregėto masto antikonstituciškai veikiančią grupuotę, žurnalistų pavadintą „valstybininkų“ klanu.

Tada atskleisti faktai prilygo atominės bombos sprogimui ir turėjo taip supurtyti tą neregėtai korumpuotą sistemą, kad ji negalėtų išsilaikyti. Aš asmeniškai tuomet ir mąsčiau, kad būtent taip ir nutiks, bet, pasirodo, klydau.

Tai buvo ženkliai stipresnė ir lankstesnė sistema, kuri sugebėjo savo čiuptuvais kaip aštunkojis apraizgyti ne tik Lietuvos valdžios struktūras, bet ir suaugti su neskaidriu verslu, iš kurio turėjo neribotus finansinius resursus, taip pat – su žiniasklaida. To tada dar nesimatė, bet dabar ryškėja, kad buvo turimi ir gan painūs bei rafinuoti ryšiai su įvairiomis užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis – kaip draugiškomis, taip ir priešiškomis Lietuvos valstybei.

Štai čia ir slypi jų stiprioji pusė: jie apsimeta, kad padeda NATO, ES arba šiaip draugiškoms valstybėms – Lietuvos partnerėms, o iš tikrųjų, įsitrynę į jų pasitikėjimą, žaidė ir žaidžia dvigubus žaidimus.Tokią gan drąsią išvadą man leidžia daryti daugybė išanalizuotų tiesioginių ir ne tiesioginių informacijos šaltinių, tarp kurių nemaža dalis – Lietuvos specialiųjų tarnybų slapta (kai kuri jau nebe) informacija.

Čia būtina pastebėti, kad į šią informaciją papuola ir bent dalis mūsų partnerių specialiųjų tarnybų informacijos, kuria yra keičiamasi, taip pat įvairūs kontaktai ir pokalbiai, viešųjų šaltinių – tokių, kaip žurnalistiniai tyrimai, ypač tarptautiniai (tokie, kaip „Wikileaks“, „Panama papers“, „Paradis papers“ ir pan.) skelbta informacija, jos lyginimas ir gili analizė. Čia dar pridurčiau iš gyvenimo išmoktas pamokas viską stebėti ir gretinti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną žiaurų ir liūdną faktą. Mes, kurie minėtame parlamentiniame tyrime buvome sąžiningi ir ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai (o man tai ne tušti žodžiai), buvome ir tebeesame įsitikinę, kad V. Pociūną ištrėmė į Baltarusiją tam, kad juo atsikratytų, nes jis jau kėlė pavojų tuo metu VSD galutinai užvaldžiusiai korumpuotai ir Lietuvai nelojaliai grupuotei. O po to jo žūtį dar pagreitino tai, kad jis, būdamas principingas žmogus ir patriotas, sužinojo apie JAV per lietuvius perduotus (suprantama, garsiai neviešinamus) 40 milijonų dolerių, skirtų Baltarusijos opozicijai, kurių didžioji dalis buvo tiesiog pavogta. V. Pociūnas, tai sužinojęs, pasakė, kad netylės. Tiems, kurie tuos pinigus pasisavino, o tai buvo ne baltarusiai, reikėjo V. Pociūną greitai nutildyti – ką jie ir netrukus padarė.

Tiesa, buvo du pasikėsinimai, tik apie pirmąjį mažai žinoma. V. Pociūnas buvo paskirtas į Lietuvos Gardino konsulatą saugumo pareigūnu. Gardine V. Pociūnas kaip aukšto rango profesonalas atsidūrė tik todėl, kad juo reikėjo atsikratyti – jis per daug žinojo ir per daug į viską gilinosi. Ir, svarbiausia, jis dirbo Lietuvos valstybei, o ne klanui.

Kartą jį, su savo automašina važiuojantį iš Gardino, aplenkė sunkvežimis, gabenantis daugiatonę gelžbetoninę konstrukciją. V. Pociūną tuomet išgelbėjo apvaizda. Kažką pajutęs, jis pristabdė savo automobilį, o tuo metu sunkiasvorė konstrukcija ir išvirto ant kelio – V. Pociūnas vos spėjo sustoti. Tačiau pats sunkvežimis tik padidino greitį ir nurūko. O juk vairuotojas, jeigu tik būtų pametęs tokį gan brangų krovinį netyčia, jis neišvengiamai būtų sustojęs.

Man pačiam vadovaujant Seimo NSGK, po mūsų atlikto minėto paralamentinio tyrimo ir mano iniciatyva (jaučiant didžiulę priešpriešą) paviešinus dalį tyrimo medžiagos, buvo bandoma suduoti atsakomajį smūgį, mane apšmeižiant. Tai jiems nepasisekė, bet tam tikrą naudą klanui davė. Nes dar prieš garsiąją buvusio VSD vadovo, KGB rezervo karininko (juo tapo 1989 m.) Arvydo Pociaus kalbą Seime, kurioje buvo mesti pramanyti kaltinimai man ir mums liudijusiems VSD karininkams, pas mane buvo atėjęs pasiuntinys.

Jo misija buvo slapta ir labai rimta. Tai buvo buvęs aukštas saugumo karininkas, kuris, įgaliotas VSD žvalgybos karininkų, man pasakė, kad keli jų yra pasiryžę duoti labai rimtus liudijimus NSGK dėl JAV 40 milijonų dolerių pagalbos, kainavusios V. Pociūnui gyvybę. Tačiau po minėtos A. Pociaus kalbos Seimo posėdyje buvo balsuojama.

Čia privalau paaiškinti, kad, svarstant personalijų klausimus, veikia gan griežta, Seimo Statuto nustatyta procedūra. LR Prezidento įgaliotas atstovas perskaito Prezidento teikimą atleisti tam tikrą pareigūną, po to atstovas atsako į Seimo narių klausimus, ir tuo posėdžio darbotvarkės klausimas pateikimo stadijoje baigiamas svarstyti – apie ką praneša posėdžio pirmininkas.

Toliau jau vyksta susitikimai su Seimo frakcijomis, ir klausimas po kelių dienų grįžta į plenarinį, kur tuo pačiu metu vyksta ir svarstymas, ir Seimo nutarimo priėmimas, t. y. balsavimas. Tačiau mano aprašomu atveju posėdžiui pirmininkavęs Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius, pažeisdamas Seimo statutą, ne tik suteikė galimybę ir tribūną A. Pociui paskleisti melo kupiną dezinformciją, bet net ir laimėti, nors ir laikinai, išlikimą poste.

Lieka nesuprantama, kodėl A. Kubilius paskelbė balsavimą, per kurį pasimetę Seimo nariai pagrindinai Darbo partijos balsais nepatvirtino Prezidento dekreto dėl VSD vadovo A. Pociaus atleidimo. Taip pat labai keista tai, kad Prezidentas Valdas Adamkus, lyg tik tokio rezultato ir laukęs, netrukus atšaukė savo dekretą dėl A. Pociaus atleidimo.

Galbūt skaitytojui per šią procedūrinę painiavą kils neišvengiamas klausimas – o kas čia blogo nutiko? O nutiko keletas labai svarbių dalykų. Visų pirma, aš buvau gavęs informaciją, kad „valstybininkų“ klanas labai išsigando ir suprato, kad, jiems nepsiruošus persigrupuoti, jie gali prarasti svarbų įtakos svertą – paties VSD kontrolę.

Antra, jiems reikėjo mane, kaip komiteto pirmininką, sukompromituoti ir pašalinti iš NSGK. Tačiau nei viena, nei kita jiems nepavyko. Bet vieną svarbią pergalę klanas vis dėlto pasiekė: pamatę, kas įvyko, VSD žvalgybos karininkai išsigando, kad ir su jais bus susidorota taip pat, kaip jau buvo susidorota su valstybei ištikimais karininkais V. Damuliu, K. Braziuliu, V. Bieliausku ir kitais.

A. Pociaus kalba buvo priimta už rimtą, ir Prezidentas V. Adamkus, užuot ėmęsis aiškintis grėsmes valstybei, visiškai pasidavė klano įtakai ir net sušaukė Valstybės gynimo tarybą – aiškintis dėl KGB rezervisto pramanų. Taip prasidėjęs procesas, kuris galėjo tapti valstybės apsivalymu, netrukus užgeso. Nors mums po kelių mėnesių ir pavyko pašalinti A. Pocių iš pareigų, klanas buvo tik supurtytas, bet ne panaikintas, ir ta piktžaizdė pūliuoja iki šiol.

Visų pirma – daug triukšmo. Tuo nereikia stebėtis, tai daroma specialiai, kad triukšmas užgožtų esmę. O esmė ne tik kad labai nepatraukli, bet net ir kelianti nusotabą. Nors teigiama, kad viskas buvo daroma pagal įstatymą, deja aiškėja aplinkybės, kad ne visai taip.

Mes piliečiai savo išrinktų atstovų (Seimo) galiomis leidžiame, dėl valstybės saugumo interesų, savo piliečių saugumo, apriboti dalį mūsų teisių – laisvių, suteikdami specialiomis tarnyboms tam tikras specifinias galias. Tačiau tomis tikrai didelėmis galiomis jos privalo naudotis ypač precižiškai ir vadovaudamiesi nekaltumo prezumcija, o svarbiausia ne piktnaudžiauti.

Deja, labai dažnai to nepaisoma ir pažeidžiama LR Konstitucija bei žmogaus teisės. Ir tai laikas nuo laiko kartojasi per visus 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Gal jau daug kas pamiršo, bet viešumoje gan garsiai nuskambėjo, kai buvo sekamas Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas. Ne viskas tvarkingai buvo atlikta ir taip vadinamame „paksogeito“ skandale, o už CŽV kalėjimą Lietuvos valstybė jau net neša pinginius nuostolius. Ir tai liečia ne tik VSD, o visas spec. tarnybas.

Negalima užsimerkti ir į pastarąjį taip vadinamą VSD skandalą. Asmeniškai esu net D. Jauniškio simpatikas. Deja, vadovams, liaudiškai tariant, „kiaulę“ pakiša, kartais per daug uolūs pavaldiniai. Neturiu mintyse slapto pranešėjo. Bet jei į viešumą iškilo tokia problema, tai reiškia, kad ne viskas tvarkoje.

Esu įsitikinęs, kad ne visas senas tvaikas, dar išvėdintas iš mūsų specialiųjų tarnybų. Dar reikia joms įsileisti šviežio pavasarinio vėjo. Kiek žinau, niekas nebuvo nubaustas, kai terorizmu apkaltinta ir beveik metus kalinta Eglė Kusaitė teismo buvo išteisinta. Toje istorijoje buvo baisus faktas. Ją buvo leista tardyti Rusijos FST tardytojams.

Ne man vienam daug klausimų kelia pono V. Uspaskicho grįžimas į aktyvią valstybės politiką. Elgiamasi lyg nieko neįvyko. Deja, to paties VSD buvo fiksuoti jo kontaktai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir nieko. Arba, pavyzdys, buvęs Seimo narys M. Bastys netenka (lyg pats atsisakė) Seimo nario mandato už nuslėptus ryšius su ponu Piotru Vojeika, o pastrasisi lyg niekur nieko toliau sau laisvai verslauja Lietuvoje per mūsų tyrime pagarsėjusia bendrovę „Dujotekana“.

Tokių neužkardomų šalies specialių tarnybų ir keliančių grėsmę valstybės nacionaliniam suagumui pavyzdžiui galima dar paminėti ne vieną. Taip kad veikti yra ką. O kažkodėl dėmesys nukreipiamas ne į pačius svarbiausius dalykus arba kas labai pavojinga specialisioms tarnyboms įlendama į politinius procesus.

Beje, šiuos visus skandalus sieja keli bendri dalykai: pirma – totali gynyba, kad nieko čia tokio; antra – kad tai rusų ranka, kuri nori pakenkti Lietuvai; trečia – tie, kurie aiškina, jog tai neteisėta, apkaltinami ir apšmeižiami; ketvirta – valstybės vadovai visą laiką gina tuos, kurie padarė nusižengimą, o ne tuos, kurie siekia išsiaiškinti tiesą; penkta – visais atvejais nukenčia sąžiningi pareigūnai, kurie ištikimi priesaikai, duotai Lietuvos Respublikai, o ne lojalumą „vadams“ demonstruojantys prisitaikėliai.

Ir šio, ir anksčiau su specialisiomis tarnybomis sietų skandalų giluminė esmė – savęs susireikšminimas ir įsitikinimas, kad mums viskas galima. Man teko neseniai išgirsti tokią frazę: tikrinome, tikriname ir tikrinsime. Taip jie privalo tai daryti, bet tik griežtai laikantis oficialios tvarkos ir nepažeidžiant žmogaus teisių.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad neegzistuoja jokių kontrolės mechanizmų. Tokiomis sąlygomis ir geri pareigūnai – paslysta. Ir ką daryti VSD vadovui, kurį paskyrusi/-ęs LR Prezidentė/-as ar jos/jo įgaliota/-as ištikima/-as patarėja/-as paliepia „surinkti“ tam tikrą informaciją apie pusšimtį nieko neįtariančių Lietuvos piliečių? Arba jei to paprašo tavo buvęs vadovas, kuriam esi ištikimas, nes jį tapatini su valstybe?

Šios organizacijos ne be reikalo yra statutinės – jos nedalyvauja politikoje. Deja, tai – tik teorija. Kiekvienas žmogus turi savus įsitikinimus ir savo nuomonę, savo simpatikus, kumyrus ir tuos, kurių jis nemėgsta. Mes juk tik žmonės. Turbūt, neskaitant teorinio nedalyvavimo politikoje, bent jau specialiųjų tarnybų vadovai ir pagrindiniai pareigūnai turėtų dar ir viešai deklaruoti savo pažiūras – kaip kažkada tai padarė buvęs STT ir VSD vadovas Povilas Malakauskas.

Pasakydamas, kad pagrindiniai mąsto dešiniąja smegenų puse, jis aiškiai davė suprasti, kad yra dešniųjų pažiūrų žmogus. Ir man, su juo dirbant bei sprendžiant svarbius valstybei reikalus tai ne tik kad netrukdė, bet net ir padėjo.

Dar būdamas NSGK pirmininku esu pasakęs, kad, jeigu nebus visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės, valstybė išsigims, nebus jokios demokratijos. Buvau net paruošęs įstatymo projektą „Dėl specialiųjų tarnybų priežiūros Generalinio inspektoriaus institucijos įkūrimo“.

Praėjo daugiau nei dešimt metų, o dauguma tų, kurie šiandien rimtais veidais postringauja iš TV ekranų, kad puolamas VSD, nieko nepadarė, kad ta priežiūra atsirastų. Kol valstybėje ištikimi Lietuvai pareigūnai bus persekiojami už tai, kad jie laikosi Konstitucijos, o specialiosios tarnybos bus naudojamos politinei įtakai didinti ir „dvaro“ intrigoms, tol mūsų valstybėje ir bus tokia betvarkė bei NEBAUDŽIAMUMAS! Visa teisėsauga sunkiai „serga“, ir naujojo Prezidento pareiga – rimtai užsiimti šios ligos gydymu.