O aplinkui su spragėsių maišeliais ir bokalais prie ekranų palinkę tūkstančiai sofos filosofų, kurie geriau žino, kaip viską reikia daryti, tik nedaro, nes tie, kurie daro, jiems per kvaili ir nieko nesupranta. O kad parodytų, kokie jie patys protingi, kaip gerai viską supranta ir padarytų – rašo komentarus, kuriuose nieko nesiūlo, tik kritikuoja kitus už tai, kad kritikuoja ir nieko nesiūlo.
Lietuvos opozicijos tragikomedija susideda iš kas ketveri metai ateinančių naujų gelbėtojų, kurie nieko neišgelbėja ir nuo kurių juos labai mylėję ir už juos galvas dėję gelbėjamieji po poros mėnesių nusisuka, ima labai nebemylėti ir ieškoti naujų gelbėtojų. Be abejo, tokius vėl suranda ir stebuklinė pasaka prasideda iš pradžių.
Prieš rinkimus valdantieji kuria priedangos struktūras, aktyvuoja opozicijoje infiltruotą įtakos agentūrą, „pakabina“ kompromatais lyderius ir nuomonių formuotojus. Tikslas paprastas ir visada pasiekiamas – susijaudinusi nuo permainų vėjo aktyvioji visuomenė nužygiuoja paskui naujai iškeptus vedlius į akligatvį.
Šią publiką nesunkiai atpažįstame pagal neįtikėtiną veiklumą, radikalią kalbėseną ir esminių sprendimų pakeitimą populiariais niekniekiais. O taip pat pagal keistą elgesį per svarbius balsavimus ir kitais lemiamais momentais, ką jau turėjome progos stebėti.
Prabėgo ketveri metai ir istorija kartojasi. Vėl skamba tie patys vienybės šūkiai, vėl kyla dar pilietiškai nenumirusių žmonių vilties banga. Esam krikščionys, net tie, kurie netikim – laukiam gelbėtojo. Manau, gelbėtojų mitą, politikos kuluaruose seniai vykstančias opozicijos vienijimosi derybas, galimybes ir realybę atėjo laikas aptarti viešai. Visuomenė turi teisę žinoti.
Tauta ir realybė
Pagrindinė praėjusių dešimtmečių pamoka sisteminei opozicijai yra ta, kad sąjūdinė patirtis ir gatvės demokratija nebegali būti pagrindinė taktika. Mitingai, pareiškimai ir kitos viešos pilietinės akcijos gali būti ir bus reikalingos žmonėms žadinti, valdžiai atskirais klausimais pagąsdinti ir vienetiniams skauduliams slopinti, bet ne jomis bus išspręsta valstybės ateitis.
Per prabėgusius metus tauta buvo dar labiau užzombinta, kritinės masės jokioms reikšmingoms akcijoms nėra. Kiek bekviestum, į mitingus susirenka keli šimtai tų pačių etatinių, senyvų protestuotojų, kurie visi seniai vienas kitą iš matymo pažįsta. Jei taip ir toliau – greit mus vaikai vežimėliais suveš.
Tautoje vyrauja nusivylimas, raginimai kitus pakovoti, o gudruoliai su bokalais jus pakritikuos, kad viską darot ne taip, o kaip reikia – nesakys. Nebesvaikim, jokių masinių atgimimų, jokių sąjūdinių, masinių manifestacijų nebuvo, nėra ir nebebus. Aktyviajai visuomenės daliai teks pereiti per rinkimų mėsmalę, įveikiant visuotinį naujosios bajorijos ujimą, pasipriešinimą ir patyčias.
Politinę sistemą galima pakeisti tik iš vidaus, žaidžiant pagal jos taisykles. Tai ne vienkartinis veiksmas, ne momentinė revoliucija, kurios ilgisi visi kvailiai ir tinginiai, o procesas, ilgametis ir nuobodus politinis darbas, kur bus strategija ir taktika, nutylėjimai, klaidos ir apgaulingi judesiai, sėkmės ir pralaimėti mūšiai. Ir niekas neplos, tik niekins ir juoksis. Valstybės atgavimas – ne įvykis, o kelias, kuriuo pasišventusiems reikės eiti visą likusį gyvenimą.
Pajėgos
A. Einšteinui priskiriamas klasikinis idioto apibrėžimas: kartoti veiksmą be rezultato ir tikėtis, kad kada nors vis tiek pavyks. Kiek buvo rinkimų, tiek buvo opozicijoje besivienijančių, kartais net susivienydavo. Štai, 2012 metais jau buvo labai sėkmingai susivieniję dabar vėl besivienijantys tautininkai su Centro partija ir dar pora darinių, net ir vadinosi Nacionaliniu susivienijimu už Lietuvą. Gavo 0,9 proc. balsų.
Jokia opozicinė antisisteminė koalicija iki šiol neperžengė balsų barjero. Ir neperžengs, nes, kaip parodė ir 2016 m. Seimo rinkimai, ir 2019 m. ES parlamento rinkimai, balsuotojų mes turim 7–8 proc. Ir juos dalinasi maždaug tiek pat partijų. Daug politinių nulių sudėjus didelio skaičiaus nesigaus, reikalingas bent vienetas priekyje. Kas vienijasi?
A. Juozaitis dvejus metus kūrė partiją ir su tautininkais, ir su centristais, ir su tvarkiečiais, t. y. su dauguma tų, kurie dabar vėl tarpusavyje ar su kitais įnirtingai vienijasi. Nesukurta nieko. Galiausiai perimtas miręs politinis darinys – pensininkų partija. Nei struktūrų vietose, nei realiai aktyvių narių, nei jokio, bent mažiausio tinklalapėlio, nei vienintelio tekstelio ryšiui su žmonėmis. Visą partiją galiu išvardinti ant rankos pirštų, suvažiavimą su veikliais nariais galima surengti kavinėje prie vieno staliuko. Nieko nenoriu įžeisti, bet tokia tiesa – tai politinis nulis su A. Juozaičio autoriteto etikete.
Tautininkai, nesugebėję net sudalyvauti praėjusiuose Seimo rinkimuose ar jaunalietuviai su savo 0,5 proc. balsų ir merdėjančiais, seniai numirusiais skyriais ir „popieriniais“ nariais? Kurių visa veikla – pažygiuoti su deglais, ir remiasi kelių dar nepraradusių ambicijos, beviltiškai pavargusių žmonių blėstančiomis pastangomis?
Vienintelis vienetas ir suinteresuotas asmuo yra Centro partija. Nuo praeituose Seimo rinkimuose jų dominuojamoje koalicijoje gautų 6 proc. balsų sumažinę savo rinkėjų iki pernai ES parlamento rinkimuose gautų 4,8 proc., o šiemet apklausose sulaukiantys 1,1–2,5 proc. rinkėjų palaikymo. Negana to, virš LCP pakibo reali grėsmė prarasti net vienmandates apygardas, ką parodė neseniai vykę papildomi rinkimai atsilaisvinusiose apygardose. Akstinu vienijimuisi tapo suskambęs pavojaus skambutis tapti politiniais bedarbiais.
Tiesa, skirtingai nuo galimų koalicijos partnerių, kurių partijų kasose švilpauja vėjai, centristai turi pinigų rinkimams. Jiems vieninteliams vienijimasis ar jo spektaklis naudingas, net jei nepavyktų, nes tarp protesto balsuotojų lūkesčiai dideli ir galima pasididinti reitingus nuoširdžių naivuolių ir jų emocijų sąskaita.
Eilinį niekaip niekada nesuvienijamos opozicijos suvienijimo bandymą vadinčiau N. Puteikio projektu, nes tai jo asmeninio išlikimo politikoje projektas. Todėl D. Kuolio „Lietuvos sąrašas“ ir R. Dagio „Krikščionių sąjunga“ iš bendro sąrašo projekto pasitraukė, nes suprato, kad ten laukia vien praradimai.
Lietuvai reikia ne gelbėtojų, o naujų veidų ir sąmoningos visuomenės veikimo, pasitikint savo lyderiais, realaus ir sunkaus darbo. Jokia nauja politinė jėga, turinti normalius, veiklius žmones vietose, neis į politinę avantiūrą su neaiškia pabaiga, su bet kuo ir bet kokiomis sąlygomis, kada nulinis rezultatas aiškus iš anksto.
Realybė ir galimybės
Pagal Seimo rinkimų įstatymą, partijų koalicijai reikia 7 proc. balsų, kas visai dabartinei susiskaldžiusiai opozicijai be Krikščionių sąjungos ir Lietuvos sąrašo šiuo metu nei iš tolo nešviečia. Tam, kad neatsirastų gudručių ir kokia nors partija savo sąrašu nemaskuotų realios koalicijos, nustatyta – jei vienos partijos sąraše bus 2 žmonės iš kitų partijų, jis automatiškai bus laikomas jungtiniu ir taikomas 7 proc. reikalavimas. Taigi sujungti į vienos partijos sąrašą kitų partijų lyderius praktinės galimybės taip pat nėra.
Seime galima turėti vieną ar penkias vietas, bet nuo to niekas nei per mikroną nepasikeis, nes esminių reformų įgyvendinimui reikia 71 balso, o dažnai ir 94. Ar bus koalicijos, ar jų nebus, rudenį tai nieko nelems, nes ne šiuose rinkimuose bus sprendžiamas naujų politinių jėgų atėjimo ar sistemos pralaimėjimo klausimas.
Rudenį spręsis, ar konservatorių grupuotė galutinai praras šalį ir taps trečiąja partija, ar sugrįš jų pagrindine atrama visą dešimtmetį buvusios D. Grybauskaitės tvarka ir papročiai, kai šalis buvo valdoma „europeizuotais“ KPSS ir KGB kadaise naudotais metodais. Tai bus pagrindinė kova, visi kiti klausimai antraeiliai arba vertintini tik tame kontekste.
Valdžios tam jau sukurta ir butaforinė R. Dagio partija, nusiurbsianti nepatenkintųjų TSLKD krikščioniškos pakraipos žmonių balsus, kad neatitektų „svetimiesiems“, o sėkmės rinkimuose atveju jie neabejotinai balsuos, kaip sistemai reikia. Tą jau asmeniškai įrodė pats R. Dagys balsavime dėl 3 proc. barjero patekimui į Seimą ir faktiškai užblokavęs bet kokias mažų partijų galimybes.
Lietuvos viltis ne tie 7–8 proc. gelbėtojų laukiančiųjų, kurių balsus vis dalinasi ir niekaip nepasidalina ,,sisteminė opozicija“ ir kurių skaičiaus niekam niekada nepakaks. Reali valstybės ateities galimybė – tų 50 proc., kurie neateina į jokius rinkimus ir nusivylę viskuo, pažadinimas.
Šie žmonės nebetiki Lietuva ir niekada už politinius numirėlius, sulekiančius ant kiekvienos nelaimės patupėti populistus, šimtąkart girdėtus ir matytus „gelbėtojus“ ar susitepusiuosius valdžia nebalsuos, už visokias jų koalicijas – taip pat. Kada mūšyje kariuomenė išblaškyta ir galutinis krachas artėja, likę gyvi kariai nesivienija apie rėksnius, neadekvačius svajoklius ar jau seniai pralaimėjusius.
Tai bus rinkimai, kai mirštančios, negyvybingos ir imitacinės opozicijos struktūros ir jų tikri ar save tokiais įsivaizduojantys lyderiai galutinai iškeliaus į politinę nebūtį, o ateinančios rimtos, naujos pajėgos susitelks ir įgys galių. Paskutinėj, sprendžiamojoj konservatorių išėjimo kovoj prisidės prie valstybės parazitų pralaimėjimo ir atvers vartus į kitą Lietuvos politinę realybę.
Derybos
ELTA pranešė, kad birželio 5 d. Naisiuose vykusiame Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos suvažiavime pranešta apie formuojamą koaliciją, LVŽS tarybos nariai pristatė šešis bendrus su koalicijos partneriais iškeltus kandidatus vienmandatėse apygardose, tarp jų – Centro partijos „Gerovės Lietuva“ lyderis Naglis Puteikis. Centro partija viešai šios informacijos nepaneigė, vadinasi, ji yra teisinga. O birželio 16 d. paskelbiama apie bendrą sąrašą su tautininkais ir A. Juozaičiu – tai kuri koalicija iš jų yra tikroji?
Taip opozicijos derybų sėkmės viltis buvo palaidota, nes tokie interesai ir veiksmai bet kokį patriotinėmis besiskelbiančių jėgų susivienijimą daro iš principo neįmanomą. Net „derybos“ dėl jų tampa parodomaisiais spektakliais, skirtais laimėti papildomų taškų rinkimuose.
Atsiskleidė besidomintiesiems seniai žinoma, bet vis iš mandagumo nutylima „nesisteminės stovyklos“ problema – dalies veikėjų vertelgiškumas ir cinizmas. LCP eilinį kartą aukojama vardan jos lyderio daugiau kaip du dešimtmečius vykdomo politinio verslo, skirto vieninteliam tikslui – užsitikrinti asmeninę ir šeimos gerovę.
Nacionalinis susivienijimas buvo pakviestas į opozicijos derybas, kurias inicijavo Lietuvos ateitimi susirūpinę visuomenininkai. Nuoširdžiai troškome jų sėkmės, nors iš karto nesiryžome įsitraukti, atsižvelgdami į karčią tokių derybų patirtį ir nekėlusius pasitikėjimo N. Puteikio politinius veiksmus, nuolatinius pažiūrų ir partnerių kaitaliojimus (išstoja iš valdančiosios frakcijos todėl, kad valstiečiai kelia į prezidentus S. Skvernelį, o po to pats remia prezidento rinkimuose S. Skvernelį; ultraliberalas A. Guoga – Nr.1 LCP sąraše rinkimuose į Europos Parelamentą; siekis išstumti iš prezidento rinkimų G. Nausėdą ir raginimai prieš prezidento rinkimus nebalsuoti už „bankų kandidatą“, t. y. faktinė agitaciją už I. Šimonytę ir konservatorius). O kur dar ištisus metus trukę ir net menkiausių rezultatų nedavusios derybos dėl „jungimosi“ į vieną darinį su A. Juozaičiu...
Į pagrįstą NS prašymą konkrečiau išdėstyti derybines nuostatas ir pozicijas nebuvo atsakyta ir darėsi vis aiškiau, kad „derybos“, priešingai geriems pasiryžusių tarpininkauti visuomenininkų siekiams, LCP lyderio pastangomis virto tik jam naudinga viešųjų ryšių akcija, skirta kurti „vienytojo“ vaizdinį ir pateisinti tuo pat metu jau rengtą sandėrį su nomenklatūrinėmis LVŽS ir LSDP viršūnėmis.
Visiems politikoje dalyvaujantiems tapo aišku, kad apsisprendęs patekti į Seimą su sisteminių partijų parama N. Puteikis vienasmeniškai sudarė „personalinę uniją“ su minėtų partijų vadovais. Visiška jo, kaip pirmininko, priklausomybė rinkimuose nuo nomenklatūrinių partijų yra nesuderinama su jo paties vadovaujamos partijos savarankiškumu ir faktiškai paverčia LCP satelitine LVŽS-LSDP koalicijos dalimi ir priedėliu.
Kas ateina
Ne pralaimėjimo, iliuzijų griūties ir realizmo, o apsimetėlių pergalės, permainas nešančių danajų reikia bijotis, nes tą jau turėjome. Nėra didesnių kovotojų prieš naujoves ir permainas, kaip nugalėję kovotojai už naujoves ir permainas. Jie įves kokias tik nori naujoves ir permainas, kad nebebūtų jokių naujovių ir permainų.
Artėjant Seimo rinkimams Lietuvos politinių jėgų lauke išryškėjo dviejų baigiančių susiformuoti nomenklatūrinių partijų blokai, kurie grumsis dėl teisės nevaržomai savintis ir dalintis šalies turtą. Dėl to TSLKD, Liberalų Sąjūdžio, Laisvės partijų „dešinieji“ kovos prieš LŽVS formuojamą „kairiąją“ koaliciją su LSDP ir LCP, pastarųjų partijų vadovams laviruojant ir lūkuriuojant šių grupuočių grumtynių baigties ir sprendžiant, prie kurios asmeniškai naudingiau prisišlieti atėjus lemiamam valdžios postų dalybų momentui.
Nacionaliniam susivienijimui toks tautą ir valstybę žlugdantis nomenklatūrinis veikimas yra iš principo nepriimtinas. Jokiomis aplinkybėmis nedalyvausime priešrinkiminuose ir porinkiminiuose Lietuvą toliau griaunančiuose nomenklatūrinių klanų sandėriuose. Esame įsitikinę, kad dar nėra išsemtos visos galimybės sukurti iš tiesų antisisteminę ir nuoširdžiai siekiančią bei galinčią pakeisti pragaištingą valstybės raidos kryptį nacionalinę ir patriotinę santalką.
Kalbėtis bus galima tada, kai bus kam ir dėl ko kalbėtis. Kai bus priimtos ir visuomenės svarstymui pateiktos programos, suformuotos asmenybių komandos ir nubrėžti politiniai tikslai. Lietuvai gyvybiškai svarbios sąjūdinės politinės santalkos laikas atėjo, todėl kreipiamės į visus nebeturinčius iliuzijų dėl nomenklatūrinės politikos padarinių piliečius ir patriotiškai mąstančius visų partijų narius padaryti viską, kad tokia santalka atsirastų.
Argi neišgaravo optimizmas, kas vakarą stebint ekranuose besitampant sočias menkystas ir praeities pamėkles, kurios sprendžia mūsų likimus ir moko šiuolaikiškumo? Mūsų stuburas perlaužtas, šviesuomenė išstumta į paraštes, suskaldyta, papirkta lengvais tarptautinių projektėlių pinigais ar paversta patyčių objektu. Žadintuvas dar tiksi, tačiau laiko turime nebedaug.
Artėjančių rinkimų baigtis ir Lietuvos perspektyvos lemiamai priklausys nuo to, ar pagaliau pabus esminių permainų sekiančių visuomenės sluoksnių sveikas protas ir realybės jausmas. Atėjo metas suprasti ir pripažinti, kad ketvirtį amžiaus naudotas vienijimosi būdas su partijų „apskritais stalais“, iš anksto pasmerkomis „derybomis dėl koalicijų“ vedė į niekur ir atėjo kitokios, tai yra visai kitais principais grindžiamos, iš tiesų sąjūdinės politinės santalkos laikas.
Neįstengiantys arba nenorintys suvokti naujų realijų ir sąžiningai vertinti sisteminės opozicijos stovyklą kamuojančios moralinės, idėjinės ir organizacinės krizės masto bei mėginantys toliau eiti seniai pramintais, į aklavietę vedančiais keliais turės prisiimti atsakomybę už tokios politikos rezultatus ir padarinius.