Algirdas Butkevičius. Dėl nuvertėjusių Lietuvos gyventojų santaupų kalta ne tik infliacija

Pandemija bei Rusijos agresija prieš Ukrainą sutrikdė ekonomiką. Nors Lietuvos gyventojų indėlių komerciniuose bankuose suma per pastaruosius ketverius metus ūgtelėjo trečdaliu, jų vertė praktiškai nepadidėjo. Prieš pandemiją, 2019 metų sausio mėnesį, Lietuvos gyventojų indėlių suma komerciniuose bankuose buvo 13,475 mlrd. eurų. O 2022 metų gruodžio mėnesį Lietuvos gyventojai komerciniuose bankuose jau buvo sukaupę 21,6 mlrd. eurų indėlių. Tad ką reiktų daryti, kad mūsų pinigai nenuvertėtų?

Įvertinus tai, kad infliacija Lietuvoje vien tik 2021 metais siekė beveik 10 proc., o 2022 metais – beveik 20 proc., galima tvirtinti, kad per tuos ketverius metus bankuose laikomos Lietuvos žmonių santaupos nuvertėjo beveik trečdaliu – 32 proc.

Kitais žodžiais tariant, žmonės taip ir nespėjo pasidžiaugti padidėjusiais atlyginimais, kurių dalį stambesniems pirkiniams ar oriai senatvei indėlių pavidalu kaupė bankuose ar laikė namuose.

Nemalonu suprasti, kad prieš pandemiją turėtas tūkstantis eurų dabar realiai virto septyniais šimtais eurų – nors banknotų skaičius ir nesumažėjo, tačiau už juos nebegalima nusipirkti tiek, kiek buvo galima anksčiau.

Ar dėl to kalta tik infliacija? Ar nebuvo galima amortizuoti infliacijos poveikio, ar bent jį minimizuoti, taip apsaugant Lietuvos žmonių santaupas nuo nuvertėjimo?

Ekonomikos dėsnių paneigti neįmanoma – infliacija mažina pinigų vertę. Jei to išvengti neįmanoma, reikia bandyti šią vertę išlaikyti gausinant santaupas – leisti pinigams daryti pinigus.

Tokią galimybę suteikia įvairūs investiciniai fondai, kuriais naudojasi Vakarų valstybių piliečiai, tačiau lietuviams tai dar tebėra bauginanti naujiena.

Ne paslaptis, kad dalį santaupų žmonės sąmoningai ar ne kaupia senatvei. Paradoksalu, tačiau lietuviai, nors ir keikdami „Sodrą“ bei žinodami realias jos galimybes, vengia dalyvauti kaupiamuosiuose pensijų fonduose ir naiviai tikisi, kad įvyks stebuklas ir jiems orią senatvę garantuos Valstybinio socialinio draudimo sistema. Pasaulinė praktika rodo, kad Valstybinio socialinio draudimo sistema orios senatvės negarantuoja net gerokai labiau už Lietuvą išsivysčiusiose šalyse.

Europos šalyse gyventojai vidutiniškai nuo 14 iki 20 procentų savo gaunamų pajamų investuoja į orią senatvę įvairiuose investiciniuose fonduose. Lietuvoje žmonės vidutiniškai investuoja viso labo 4–6 procentus savo gaunamų kasmetinių pajamų.

Neigiamos tokio daugumos Lietuvos gyventojų sustabarėjusio mąstymo pasekmės ypač išryškėjo ekonominio nestabilumo laikmečiu. Lietuviai nuėjo paprasčiausiu keliu – pinigus jie ne investavo, o laikė tiesiog bankuose.

Įvertinus tai, kad per ketverius pastaruosius metus komerciniai bankai palūkanų už indėlius praktiškai nemokėjo, šie indėliai infliacijai – lyg alkanai pelei po nosimi padėtas sūris – tapo lengvu grobiu. Infliacijos žala Lietuvos žmonių santaupoms yra išties didžiulė, nes net 71 procentas lietuvių turtą kaupia indėlių bankuose bei namuose laikomų grynųjų pinigų pavidalu. Tuo tarpu tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija ir Danija šis skaičius siekia apie 40 proc., o Skandinavijos šalyse – vos 18 proc.

Ką daryti, kad žmonės suprastų, jog atviroje rinkoje yra galimybių ne tik užsidirbti pinigų, bet ir galimybių pagausinti jau užsidirbtus pinigus juos investuojant? Mano manymu, reikia tam tikrų Vyriausybės žingsnių skatinant žmones investuoti bei didinti jų finansinį raštingumą.

Nuo 2016 metų daug kartų buvo duoti nurodymai Finansų ministerijai paruošti Investicinės sąskaitos įstatymo projektą.

Tokį investuoti į įvairius fondus skatinantį bei šį procesą paprastiems žmonėms palengvinantį įstatymą jau yra priėmusios ir Latvija, ir Estija, jau nekalbant apie kitas Europos šalis.

Šio įstatymo projektą Finansų ministerija Seimui žadėjo pristatyti dar pernai. Dabar jau žadama jį kartu su mokestinių įstatymų projektais pristatyti prasidėjus Seimo pavasario sesijai. Tačiau, jei šis įstatymas bus pristatytas kaip naujas mokestinis įstatymas, žinant žmonių nusistatymą prieš mokesčius, jį priimti bus ne taip lengva.

Be abejo, būtina kilstelti ir finansinį raštingumą – reikia žmonėms suprantamais būdais įrodyti, kad yra galimybių gausinti pinigus kad ir finansiniuose fonduose. Tai turėtų aiškiau būti reglamentuota Investicinės sąskaitos įstatyme. Reikia sukurti kompetentingų specialistų komandą, kuri pagaliau išsiaiškintų neigiamų žmonių nuostatų priežastis ir jas palaipsniui „atšaldytų“. Investicinės sąskaitos įstatymo priėmimas neturėtų būti atidėliojamas, nes mes ir taip atrodome labai jau archajiškai.

Galimybių investuoti sudarymas turėtų rūpėti ne atskiriems politikams ar Finansų ministerijai. Tai visos Vyriausybės ir Seimo užduotis. Katastrofiškai nuvertėjant indėliams visą gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje dirbusių ir lėšų oriai senatvei sukaupti neįstengusių piliečių nusivylimas valdžia tik didės.