Stringa pradinių – ekonominį ir socialinį gaisrą gesinančių – priemonių įgyvendinimas, o apie tolesniojo – ekonomikos atsigavimo ir skatinimo – etapo planą kol kas nieko negirdėti. Mažų mažiausiai turėjo būti padarytas ir dar vienas stambus priemonių paketas – atskiriems, labiausiai nukentėjusiems sektoriams (turizmui, viešbučiams, maitinimui, kultūrai, žemės ūkiui ir kt.), įvertinant ir verslo perorientavimo galimybes.
Kai Vyriausybė paskelbė, kad rengia pokarantininių priemonių paketą, buvau įsitikinęs, kad tai būtent ir taps išsigelbėjimu labiausiai nukentėjusiems sektoriams, o kartu ir rimta paspirtis visai ekonomikai. Visgi antrasis pagalbos paketas tapo tikra staigmena – merdinčiam verslui nepasiekiami pinigai lengva ranka buvo patrupinti visiems, kam reikia ir nereikia... Antrasis milijardas milijonui. Kaip baigėsi su pirmuoju, puikiai pamename – Vyriausybei teko pripažinti mokestinės reformos klaidas ir atsitraukti.
O verslo balsas kasdien vis tylesnis. Rankoves pasiraitoję kultūros žmonės griebėsi statybininko kelnės. Reikalingų sprendimų laukimą pakeitė suvokimas, kad reikia kapstytis pačiam. Sunku pasakyti, kas lemia tokį mūsų valdžios delsimą ir abejingumą – ar kompetencijos stoka, ar kadencijos pabaigos nuovargis, ar požiūris, kad po manęs nors ir tvanas... Atrodytų, kas gali būti lengviau – jei nežinai, ką daryti, žiūrėk, kaip su krize kovoja kiti ir mokykis iš jų.
Dar balandį Švedija patvirtino pagalbos schemą kompensuoti nuostolius, susijusius su kultūros renginių atšaukimu ar atidėjimu. Tam skirta 38 mln. eurų, o kompensuojama net 75 proc. negautų pajamų arba papildomų išlaidų. Panašią priemonę turi ir Danija, atlyginanti organizatoriams žalą, patirtą atšaukus didelius renginius.
Jei atrodo, kad skandinavų patirtis mums pernelyg ambicinga, pasižiūrėkime, ką daro kitos Baltijos šalys. Estija skyrė net 20 mln. eurų negrąžinamos paramos kultūros ir sporto sektoriams, 25 mln. eurų – turizmui, iš kurių 10 mln. eurų – viešbučiams, 7 mln. eurų – restoranams, 4 mln. Eur – kelionių organizavimo verslui.
Dar balandžio viduryje Latvija pradėjo įgyvendinti 36 mln. eurų dydžio paramos schemą ir kompensuoti nuostolius dėl koronaviruso protrūkio sunkumų patiriantiems žemės ūkio, žuvininkystės, maisto sektoriams.
Noriu atkreipti dėmesį, kad visos išvardintos užsienio šalių paramos verslui priemonės yra ne paskolos, o negrąžinama parama. Tuo tarpu Lietuvoje finansavimo liūto dalį sudaro instrumentai, per kuriuos gautas lėšas reikės grąžinti, t. y. paskolos, mokesčių atidėjimai.
Lietuvos pagalbos verslui priemonių paketas pasižymi ir toliaregiškumo stoka. Kalbama, kad maždaug net trečdalis ar daugiau maitinimo įstaigų neišsilaikys. Mes neturime nieko pasiūlyti tokiam verslui, kuris, įvertinęs situaciją, apsispręstų persiorientuoti į naują veiklą ar pakeisti verslo modelį.
Štai Estija skyrė 10 mln. eurų mažoms įmonėms, siekiančioms pakeisti savo produktus, paslaugas ir verslo modelį, o prie anksčiau minėto 25 mln. eurų paketo turizmui pridėjo dar 5 mln. eurų šio sektoriaus įmonėms, turinčioms planų restruktūrizuoti veiklą, kurti naujus produktus ar paslaugas. Estija krizės metu nepamiršo ir stabiliai veikiančių, investicinių planų turinčių įmonių ir skyrė 14 mln. eurų jų plėtros projektams.
Tai pavyzdys, kai žiūrima į ateitį, į perspektyvas, kai suvokiama, kad norint dalinti, kažkas turi tai uždirbti. Net ir šiame sudėtingame naujos realybės pasaulyje kartu su išbandymais atsiveria ir naujos galimybės. Jų nuo krizės nukentėjusiam verslui matau mažiausiai tris.
Pirma. Pandemija, sutraukiusi tiekimo grandines, pamokė, kad rizikos faktorius yra svaresnis nei kaštų minimizavimas. Akivaizdu, kad Europos Sąjunga sieks gamybą ir tiekimą grąžinti į regioną. Visgi, ar mūsų įmonės nebus konkurencinėje kovoje silpnesnės už konkurentes iš kitų šalių, sulaukusias operatyvios ir solidžios savo valdžios pagalbos? Ar patraukli bus investuotojui mūsų šalis, kurioje aukščiausią valdžią paėmė biurokratizmas?
Antra. Pandemija pristabdė Europos Sąjungos Žaliojo kurso įgyvendinimą, tačiau strateginis tikslas neatšauktas. Atslūgus pandemijai, neabejotinai prie to bus vėl grįžta. Savo veiklą perorientuojantį verslą turime paskatinti sukti žaliosios ekonomikos kryptimi, taip vienu šūviu nušaunant du zuikius.
Kai kurios šalys renkasi dar ambicingesnius tikslus. Pavyzdžiui, Kanada paramą nuo pandemijos nukentėjusiems verslams susiejo su klimato tikslų įgyvendinimu. Didžiausios Kanados įmonės galės gauti finansinę paramą mainais į įsipareigojimą ateityje įvykdyti klimato ir aplinkos tvarumo tikslus.
Trečia. Lietuvoje socialinis verslas dar neišplėtotas, o įvairių paslaugų poreikis auga. Nemažai šiuo metu lemtingus sunkumus išgyvenančių, arti žmonių esančių verslų su valstybės pagalba galėtų persiorientuoti į socialinę sritį. Jie galėtų užsitikrinti savo ateities perspektyvas pasiūlydami kūrybiškus, modernius ir kartu verslius sprendimus sprendžiant visuomenės senėjimo ir kitas problemas.
Taigi, galimybių yra, bet joms išnaudoti reikalingas vienas svarbus veiksnys – tai valdžios entuziazmas padėti verslui. Kol kas, deja, atrodo, kad tas entuziazmas baigiasi ties rinkimų riba varžantis kas daugiau išdalins, visiškoje užmarštyje palikus tuos, kurie sunešė aruodą.