Ne, čia ne fantastinis romanas. Čia Vokietija šį pavasarį. Kai mūsų bankai prasidėjus karantinui užmigo žiemos miegu, ten gi prasidėjo pats darbymetis. Vokiečių bankai (kalbu ne tik apie valstybinį „KfW“) vertėsi per galvą, kad kuo greičiau valstybės paramą išdalintų, kad jų klientai ja pasinaudotų.
Tuo tarpu Lietuvoje dėl akivaizdžių priežasčių eilinį kartą ėmė sklandyti valstybinio banko idėja. Žmonės kasdien susiduria su niekinančiu komercinių bankų požiūriu, piktnaudžiavimu savo derybine galia, o valstybė nesiima arba nepajėgia to išspręsti.
Neseniai Seimo Biudžeto ir finansų komitete pateikiau gyvenimišką pavyzdį, kaip sekėsi jaunam verslininkui pasiskolinti verslo pradžiai ir kokias kredito sąlygas bankas kartu su „Invega“, bankui garantuojančia 80 proc. paskolos, jam pateikė.
Taigi, būsimajam verslininkui, norinčiam gauti paskolą, tarkim, 100 tūkst. eurų (Pastaba: duomenys pakeisti, siekiant neatskleisti asmens tapatybės), beje, investuojančiam į rentabilią veiklos sritį, pateikiamos sekančios kredito išdavimo sąlygos. Jis turi užstatyti savo namus, savo tėvų namus, visą šeimos valdomą žemę (iš viso 70 tūkst. eurų vertės nekilnojamąjį turtą), įkeisti visą paskolos lėšomis perkamą 100 tūkst. eurų vertės turtą, įkeisti visą savo būsimą verslą, įkeisti savo banko sąskaitą ir į ją ateisiančias lėšas, pasirašyti 105 tūkst. eurų neprotestuotiną vekselį (t. y. net didesnei sumai nei bankas skolina), galop investuoti 30 tūkst. eurų savo ir tėvelių viso gyvenimo santaupų.
Taigi, kol bankas ir „Invega“ padaro viską, kad išvengtų bent menkiausios rizikos, verslininkas priverstas ją prisiimti keleriopai. Apie kažkokį verslo rizikos pasidalijimą su banku ir valstybe čia nėra net kalbos.
Pristačius šį pavyzdį kolegos man pritarė, kad iškeltos sąlygos yra drakoniškos. Bet ką jūs manote – Lietuvos banko specialistai konstatavo, kad viskas čia gerai, na, gal tik nekilnojamojo turto įkeisti kiek per daug paprašyta, bet visa kita yra normalūs reikalavimai, nes bankai turi įvertinti riziką...
Noriu pateikti dar vieną pavyzdį, šįkart papasakotą fizinio asmens. Prieš porą metų viename didžiųjų bankų jis paėmė vartojimo kreditą 3 metams. 16 proc. palūkanos jam, kaip stabilias pajamas gaunančiam ilgamečiam banko klientui, pasirodė didokos, tačiau reikėjo pinigų, tad su sąlygomis sutiko.
Praėjus pusantrų metų nuo kredito gavimo kitas bankas (iš mažųjų) pasiūlė jam suteikti kreditą už 8 proc. palūkanas. Deja, paaiškėjo, kad refinansuoti savo paskolą žmogui nebeapsimoka. Mat bankas paskolos mokėjimus (kiekvieną mėnesį vienodo dydžio) yra išdėstęs taip, kad pirmą mėnesį didžiąją dalį įmokos sudaro palūkanos, kurių dydis su kiekvienu mėnesiu mažėja, o grąžinama paskolos dalis didėja. Taigi, pirmąjį mėnesį net 75 proc. įmokos sumos sudarė palūkanos. Tuo tarpu paskutinį mėnesį palūkanų liko mokėti vos 1,3 proc. nuo įmokos sumos.
Tokią sutarties sąlygą, kai paskolos ir palūkanų dalys išdėstomos netolygiai, aš vertinu kaip itin nesąžiningą, pririšančią klientą prie banko, atimant jam teisę rinktis, ribojančią konkurenciją.
Tokia sąlyga yra neteisinga ir tuo atžvilgiu, kad žmogus sumoka palūkanas avansu. Įsivaizduokite tokią situaciją – o jei po metų nuo paskolos gavimo žmogus gautų lėšų ir panorėtų sugrąžinti likusią paskolos dalį. Tokiu atveju paskola jis būtų naudojęsis tik metus, o palūkanas suplojęs už dvejus. Dar daugiau – vietoj to, kad grąžintų likusius du trečdalius paskolos, kaip kad logiškai mąstant turėtų būti, jam tektų sumokėti kur kas daugiau, nes pagal banko sąlygas didesnioji paskolos gražinimo dalis buvo nukelta į antrąją paskolos termino pusę. Taigi, žmogus apgaunamas dvigubai.
Tai standartinio žmogaus standartinė istorija, jų tūkstančiai. Ar ir čia sakysime, kad viskas gerai, sąlygos normalios, turi gi bankas per šviesmečius net nuo rizikos regimybės laikytis?
Aš nenoriu kaltinti Lietuvos banko, čia kalta ir apskritai žema bankinė kultūra bendravimo su klientais prasme. Visgi manau, kad centrinis bankas kaip reguliatorius turėtų efektyviau ieškoti balanso tarp bankų, jų indėlininkų interesų ir jų klientų – verslo, vartotojų interesų.
Kol kas visi bankų klientų skundai atsimuša į tiesiog fanatiškai saugomą bankų stabilumo sieną, pamirštant, kad kitoje pusėje yra tokios konstitucinės vertybės kaip tautos ūkio kūrimas ir vartotojų teisių apsauga.
Žinoma, galime pripažinti, kad valstybė yra bejėgė ką nors padaryti, tad belieka steigti valstybinį banką. Arba galime imtis peržiūrėti bankų keliamas sąlygas ne vien per bankų stabilumo, bet per visas tautos gerovės prizmes, ir pasiekti norimą rezultatą.
Vokietijos pavyzdys rodo, kad tai įmanoma. Ar ji to pasiekė per valstybinio banko sudaromą konkurenciją? Galbūt. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad valstybės didesnis įsikišimas į šią rinką reikalingas ir veiksmingas. Visgi, prieš kapituliuodami prieš komercinius bankus, pabandykime iki galo išnaudoti turimus reguliavimo instrumentus.