Algirdas Pieniuta. Socialinio teisingumo įrankis – nacionalinis stadionas Naujojoje Vilnioje?

Sustojus nacionalinio stadiono statyboms netikėtai išniro pamiršta idėja – nacionalinį stadioną statyti Naujojoje Vilnioje. Ši mintis patraukli bent dviem aspektais: sėkminga pasauline praktika bei socialinės atskirties mažinimu.

Pasaulyje įprastai stadionai yra statomi kiek toliau nuo miesto centro. Viena to priežasčių yra tai, jog miesto centrai dažniausiai nėra pasiruošę papildomam transporto eismo srautui.

Pastačius nacionalinį stadioną ant Vilniaus Šeškinės kalvos iškiltų didžiulė eismo saugumo problema – namo keliaujantys žmonės kamščiuose stovėtų ne tik dėl stadiono, bet ir dėl šalia esančio vaikų darželio, taip pat dėl kitų, su laiku atsirasiančių, žmonių traukos centrų. Stadiono komplekso statymas šioje vietovėje nėra logiškas nei saugumo, nei infrastruktūros atžvilgiu.

Visame pasaulyje atstumas ir kelionė iki stadiono jau seniai tapo futbolo kultūros dalimi. Futbolo rungtynės nėra tik automobilio pastatymas kuo arčiau stadiono, rungtynių peržiūra sukniubus kėdėje su traškučiais bei skubus grįžimas namo. Tai kur kas daugiau – juk žmonės kalba ne apie pačias futbolo rungtynes, o apie rungtynių dieną („match day“). Pasiruošimas kelionei, draugų susibūrimas, kelionė su skanduotėmis ir dainomis skatina bendrystės jausmą, kurio šiais laikais mūsų visuomenėje labai trūksta, ir visai nesvarbu, kuo ir kiek laiko keliaujama iki stadiono.

Nepamirškime ir ramaus pasisėdėjimo po varžybų taip vadinamuose „pubuose“, aptariant taktinius žaidėjų sprendimus bei atskirų žaidėjų pasirodymus. Tokios futbolo mėgėjų kultūros atsiradimas mažai tikėtinas stadioną pastačius ant Šeškinės kalvos, kurią supa kilometrai karšto asfalto ir automobilių, o vienintelė patogiai pasiekiama vieta – Akropolis. Futbolo fanai tiesiog sės į automobilius ir išsibarstys po visą Vilnių, kaip nutinka ir dabar po varžybų LFF stadione.

Kita priežastis, dėl kurios stadionai statomi kiek toliau nuo miesto centro, yra socialinės atskirties mažinimas per vietinės ekonomikos skatinimą. Kaip tai paveiktų Naująją Vilnią?

Visų pirma, stadionas Naujojoje Vilnioje sukurtų naujas darbo vietas – stadionui reikėtų prižiūrėtojo, atsirastų naujų maitinimo įstaigų ir parduotuvių (atsivertų platesnės galimybės smulkiesiems verslininkams), kurios tokio šanso neturėtų, jeigu stadionas būtų statomas Šeškinėje. Per varžybas į Naująją Vilnią atvykę 20 000 žmonių neišvengiamai kas kartą joje leistų pinigus, būtų sutvarkytos ne tik stadiono prieigos, bet ir kiti Naujosios Vilnios parkai ir lankytini objektai.

Vietai, kurią bene labiausiai Vilniuje paveikė globalizacija (turiu omenyje tai, kad sunyko visas Naujosios Vilnios pramonės rajonas), tai būtų nauja priežastis didžiuotis šiuo mikrorajonu. Atsigautų ekonomika, vietos vaikai pagaliau turėtų kokybišką vietą sportui – rajonas įgautų antrą kvėpavimą, taptų patrauklesnis, o tai skatintų ir nusikalstamumo mažėjimą.

Stadiono Naujojoje Vilnioje klausimas nėra tik klausimas apie stadioną – tai klausimas ir apie tai, kaip ir ko siekdami mes investuojame mūsų visų pinigus. Norime skatinti visų rajonų augimą, ar norime, kad į rungtynes atvykusių žmonių pinigai „nusėstų“ Akropolyje? Kartu tai klausimas ir dėl valstybės gerovės, apie kurią trimitavo Prezidento rinkimų dalyviai.

Anot Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, statyti stadioną Naujojoje Vilnioje yra visiška nesąmonė. Architektas pabrėžia, kad tokia idėja prieštarautų darnaus judėjimo planui. Mano manymu, teiginys apie darnų judėjimą stadione ant Šeškinės kalno iš esmės yra nelogiškas. Architektas kalba apie Kojelavičiaus gatvės pralaidumą, bet kažkodėl pamiršta lygiagrečiai einančią Stepono Batoro gatvę. Statant naują prekybos centrą ar didesnį biurų pastatą savivaldybė visada pasiruošusi platinti gatves ir pasitelkti visus savo gabumus sprendžiant kamščių problemas. Bet šis faktas Naujajai Vilniai negalioja, nes čia dėl kažkokių priežasčių investuoti mūsų pinigų niekas nenori. Naujosios Vilnios gyventojai jau ilgą laiką kovoja dėl dviračių takų atsiradimo šalia Stepono Batoro gatvės (dabar Naująją Vilnią galima pasiekti tik automobiliu) – kur čia tas darnaus judėjimo planas? Norite futbolo mokyklos, lengvosios atletikos aikštynų? Rajonas nepatogus, sako architektas. O ar patogu stadioną statyti tarp Akropolio ir dviejų judriausių bei dažnai užsikemšančių miesto gatvių? Tegul mūsų futbolo talentai nuodijasi CO2?

Nekomentuotina ir tai, kad, anot architekto, nacionalinį stadioną pėsčiomis lengvai pasiekti galės „bent pusė“ gyventojų iš Šeškinės, Fabijoniškių ir Viršuliškių. Kyla klausimas: stadionas nacionalinis ar trims Vilniaus mikrorajonams?

Iš M. Pakalnio komentarų galima daryti išvadą, kad jam nerūpi futbolo kultūra ir vilniečių poreikiai. Juk klausimas apie nacionalinio stadiono lokaciją yra kur kas daugiau nei tik stadionas. Tai klausimas ir apie tai, kokioje šalyje, kokiame Vilniuje mes norime gyventi. Ar mes norime gyventi mieste, kuriame viskas yra koncentruojama vienoje, tik liberalams patogioje, vietoje?

Vilniui reikia stadiono. Tačiau jis turi būti kompaktiškas. M. Pakalnio minimi 30 000 automobilių, įskaitant tai, jog dažniausiai į tokius renginius vykstama ne po vieną, reikštų, kad įsivaizduojama ir kalbama apie ne mažesnį nei 50 000 vietų objektą. Mano nuomone, tokio dydžio stadiono Vilniui ir Lietuvai tikrai nereikia, nes tokio žmonių skaičiaus nesurinktų nei vienos varžybos, o kuomet nebūtų užpildyta net 10 procentų vietų, komandų sirgaliai jaustųsi nepatogiai. Vilniui pilnai pakaktų ir 20 000 vietų stadiono, šalia pastatant atskirą, porą tūkstančių vietų turintį, lengvosios atletikos aikštyną. Štai toks objektas tikrai gali ir turi atsirasti Naujojoje Vilnioje.