Algis Krupavičius. Pasirinkimas: „kėdžių“ ar socialinės valstybės koalicija?

Iki Seimo rinkimų dar liko šiek tiek laiko. Netrukus rinkėjai ateis prie balsadėžių ir pasakys savo verdiktą. Mažoms ir didelėms, naujoms ir senoms, sisteminėms ir nesisteminėms, kairės ir dešinės ir taip toliau partijoms ir kandidatams.

Bet Lietuvoje jau kuris laikas tikrovė yra ta, kad rinkėjai sprendžia, o partijos nusprendžia. Dar daugiau. Vienas geriausių pavyzdžių čia yra valdžios koalicijų formavimas. Pagal demokratinių rinkimų logiką rinkėjai, suteikę mandatą tam tikroms partijoms, jas savotiškai įpareigoja valdžią formuoti su panašiomis politinėmis jėgomis, kurių politikos strategijos yra panašios, o kartais net beveik sutampa. Demokratiniame pasaulyje tokios koalicijos vadinamos koalicijomis dėl politikos. Bet šioje ašarų pakalnėje, kuri vadinasi Lietuva, yra kitaip. Čia patys savaime valdžios postai, arba jos kėdės, dažnai yra ėjimo valdžion alfa ir omega, arba jos pradžia ir pabaiga.

2020 metų Seimo rinkimų kampanijos finiše, panašu, kad valdžios kėdžių dalybos tampa kai kurių partijų sportu Nr. 1. Čia reikia priminti, kad tas valdžios „briedis“ dar girioje ir nenušautas. Ir be rinkėjų sprendimo ir apsisprendimo čia niekaip. Tad jį dalintis yra gerokai per anksti. Bet valdžios pagunda yra pernelyg didelė.

Vieną aplinkybę tos nenušautą grobį besidalijančios partijos supranta. Kita valdžia bus kaip ir prieš tai buvusios, tik koalicinė. Tad reikės tai bent 71 mandato daugumai Seime ne mažiau nei trijų, o gal net keturių ar penkių, partijų. Tad piršlybų turi būti daug. Ir tie jaunikių ir nuotakų viliotiniai vyksta, o jų tempas tik auga.

Kas, kam ir kodėl peršasi? Bene pirmieji piršlybų arenoje apsireiškė konservatoriai. Tiems socialdemokratai būtų labai geras partneris, nes valdžioje jau dvi kadencijas nebuvo. Taip pat anie dar suvokia, kad visų spalvų liberalų veikiausiai neužteks porinkiminei koalicijai sudėlioti.

Konservatorių siūlymas socialdemokratams paprastas kaip du kart du – keturi: jei tik bus menka galimybė, kėdes tarpusavyje pasidalinkime. Socialdemokratams viskas kiek sudėtingiau. 2K jau buvo ne itin vykęs, kai 2008 metais Kubilius ir konservatoriai Kirkilą ir socialdemokratus paliko ant ledo ir prieš rinkimus, ir po jų. Bet Kirkilas jau kuris laikas ne LSDP, o politikoje ir per rinkimus Alzheimeris yra populiari liga. Kad nuo atminties praradimo socialdemokratų vadai nėra apsaugoti, tai gana aiški save išpildanti prognozė.

Vėliau piršlybose pasirodė Karbauskis. Jo žinia nebuvo tokia tiesmuka kaip konservatorių. Tas miestui ir pasauliui paaiškino, kad konservatoriai ir socialdemokratai seniai tarpusavyje susitarę ir „geruosius“ valstiečius iš valdžios išmes. Potekstė čia gana elementari. Brangūs ar ne itin brangūs socialdemokratai, būkite po rinkimų su LVŽS. Ir jūsų lauks jei ne valdžios rojus, tai bent dangus.

Kad išlaikytų piršlybų intrigą, savo šūvį Gentvilo lūpomis šauna vieni iš trijų liberalų. Tiems vis dar yra šiokia tokia dilema – ar penkių procentų barjerą pavyks peršokti, bet būsimos valdžios kėdes dalintis nėra jokių problemų. Ir liberalai siūlo dalybas „ant trijų“: konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai. Tokia itin šiuolaikiška politinė šeima gautųsi. Dvi tradicinės lytys ir viena socialinė.

Kur buvęs, kur nebuvęs į piršlybų chorą įsijungia iš Vyriausybės apkasų išniręs Skvernelis. Jo viliotinis irgi nėra toks paprastas, kaip ir Karbauskio. Viena vertus, pirma jo žinia yra ta, kad jei konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai sutars, tai tebūnie. Kita vertus, jis turi ir antrą dugną. Jei be konservatorių, tai valstiečiai, matyt, sutartų su socialdemokratais ir liberalais. Bent jau su tais Čmilytės-Nielsen ir Gentvilo.

Tačiau Skvernelio žaidime yra dar vienas povandeninis rifas. Jį galėtume gerai dekonstruoti per valstiečių žaliųjų dvidešimtuko analizę. Jame labai aiškiai į dvi stovyklas yra susiskirstę Karbauskio ir Skvernelio šalininkai. O po Seimo rinkimų, ką gali žinoti – tos stovyklos gali išsivaikščioti į skirtingas puses. Po pralaimėtų Prezidento rinkimų Skvernelis buvo beprabyląs apie partijos pertvarką ar net naujos kūrimą. Tada premjero kėdė jį sustabdė. Dabar tokio stabdžio veikiausiai nebus... Tad scenarijų skaičius čia tik auga.

Visgi, kodėl šie pasvarstymai čia ir dabar. Jie ne tik apie tai, kaip kelių partijų vadai naują valdžią norėtų dalintis. Jie pirmiausia apie rinkėjų teisę pasirinkti ir įsisenėjusį valdžios modelį, kur ne politikos turinys, o kėdės ir postai yra svarbiausia.

Jei rinktumės politiką ir jos turinį arba tai, kas Lietuvai iš tiesų svarbiausia, tai vienas pagrindinių orientyrų turėtų būti esminė politinio kurso korekcija nuo minimalios valstybės į socialinę valstybę, kur Lietuvai nebereikėtų būti linksniuojamai dėl išskirtinės pajamų nelygybės, socialinės ir regionų atskirties, skurdo ir kitų socialinių ligų.

Arba, kaip Prezidentas Nausėda sako, gerovės valstybė. Tad po šių Seimo rinkimų Lietuvai labiausiai reikėtų socialinės, arba gerovės, valstybės koalicijos. Beveik galime būti tikri, kad daug rinkėjų už tokią balsuotų. Bet apie ją pagrindinės partijos net nekalba. Jos už „kėdžių“ koaliciją. Gaila....