Tačiau lazda turi du galus – ši krizė valdančiajai daugumai taps ir išbandymu, kaip bent užtikrinti gynybos finansavimo „grindimis“ vadinamų 2 proc. nuo BVP skyrimą. Šis įsipareigojimas turi būti vykdomas ne tik dėl to, kad įsipareigota NATO aljansui, o tam, kad būtų tinkamai pasirengta ir gebama apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Iki 2014 m. Rusijos aiškiai Kryme pademonstruoto civilizuoto pasaulio taisyklių ir susitarimų nesilaikymo gynybos finansavimas Lietuvoje buvo podukros vaidmenyje. Juk tuo metu gynybai buvo skiriama mažiausiai tarp NATO šalių – vos 0,77 proc. nuo BVP.
Tuometiniai įvykiai Ukrainoje sukrėtė ir „pažadino“ ne tik NATO senbuves, bet ir pačius mus. Labai greitai suvokėme, kad atėjo metas ne tik prašyti ir laukti, kad kažkas mus apgintų, bet ir patys privalome investuoti į savo šalies gynybą.
NATO patvirtino Baltijos regiono saugumo užtikrinimo priemonių planą. Lietuva taip pat turėjo prisiimti atsakingus įsipareigojimus – daugiau investuoti į gynybą. Juk 2014 m. mūsų gynybiniai pajėgumai buvo labai „skylėti“. Situacijos suvokimas vienijo, o 2014 m., minint narystės NATO dešimtmetį, septynių šalies politinių partijų lyderiai pasirašė susitarimą iki 2020 m. padidinti šalies gynybos finansavimą iki 2 proc. nuo BVP. Šis susitarimas buvo logiškas, savalaikis ir atspindintis Lietuvos interesus.
Optimalus gynybos išlaidų didinimas truko iki 2018 m. rugsėjo, kuomet populistinis noras pademonstruoti „kas labiau myli Tėvynę“ paėmė viršų. Kai kurioms partijoms inicijavus, o kai kurioms pabijojus pareikšti savo tikrąją poziciją, dauguma Seime atstovaujamų politinių partijų (išskyrus socialdemokratus) pasirašė susitarimą dėl Lietuvos gynybos politikos gairių.
Susitarimo 2 punkte aiškiai išdėstyta: „Siekiant užtikrinti ilgalaikių gynybos poreikių tenkinimą, nuosekliai didinti gynybos finansavimą – skirti ne mažiau kaip 2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, taip pat laikytis krašto apsaugos asignavimų kasmetinio didinimo principo ir ne vėliau kaip 2030 m. pasiekti ne mažiau kaip 2,5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.“
Šis susitarimas labiau vargstančioje nei gerai gyvenančioje Lietuvos visuomenėje buvo vertinamas kontroversiškai: dėl 2 proc. nuo BVP skyrimo gynybai jau buvo susitarta 2014 metais – reikėjo jį tik vykdyti. O štai antrosios susitarimo dalies – ne vėliau kaip 2030 m. gynybai skirti ne mažiau kaip 2,5 proc. BVP – vykdymas buvo sunkiai įsivaizduojamas.
Lietuvai vis dar turint vieną didžiausių socialinės atskirties rodiklių Europoje ir begalę įvairių „kraujuojančių“ sričių, 2,5 proc. nuo BVP pasiekimas iki 2030 m. buvo ne tik nerealus, bet ir socialiai neteisingas. Vėliau, išsprendus socialines valstybės problemas, žinoma, kad gynybos finansavimas turi būti didinamas iki „tiek, kiek reikia“ ribos, tebūnie ji yra nors ir 4 proc. nuo BVP.
Grįžkime prie straipsnio pavadinimo – „Gynybos finansavimas be populizmo šešėlio“. Jau 2018 m. susitarimas turėjo populizmo šešėlį, tačiau jis mūsų šalies nacionaliniam saugumui nekenkė. Tačiau juk tas susitarimas niekada ir nebuvo vykdomas. Kai 2019 m. peržengėme gynybos finansavimo „grindimis“ vadinamus 2 proc. nuo BVP, susitarimo autorių žadėtasis ženklus augimas kažkur dingo. O pagal jį 2020 m. gynybai turėjo būti skirta 2,07 proc. BVP, tačiau gynybos biudžetas šiuo metu sudaro tik 2,02 proc. BVP, t. y. apie 25 mln. eurų mažiau nei buvo žadėta.
Pastarosiomis dienomis šalies vadovas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Gitanas Nausėda paragino „peržiūrėti gynybos sektoriaus įsigijimus“. Jis prabilo pirmasis, ir tai kelia nerimą. Suprantama, kad traukiantis ekonomikai bei mažėjant šalies BVP, sumažės ir faktinė gynybos sektoriui skiriamų lėšų suma. Tačiau labai norisi tikėtis, kad Prezidentas gins gynybos finansavimo „grindimis“ vadinamų 2 proc. nuo BVP skyrimą.
Valdančiųjų pareiškimų dėl gynybos finansavimo mažinimo dar negirdėjome, tačiau užuominos dėl tam tikrų sektorių finansavimo peržiūrėjimo jau buvo. Tai – suprantama, nes koronaviruso pandemija mums visiems ir šalies ekonomikai sudavė skaudų smūgį. Tačiau jeigu valdantieji užsimotų nurėžti krašto apsaugos biudžetą žemiau 2 proc. nuo BVP, tai reikštų visišką jų populistinio 2018 m. susitarimo subliuškimą. Dar blogiau, tai pademonstruotų jų nesuvokimą apie valstybės gynybinių pajėgumų stiprinimo poreikius ir sudėtingus, su jais susijusius procesus.
Galėčiau ilgai aiškinti apie sudėtingą kariuomenės kovinės galios stiprinimo ir karinių pajėgumų vystymo procesą, tačiau visuomenei ir politikams to išmanyti nebūtina. Tiesiog reikia pasitikėti gynybos sektoriaus profesionalais, ne šiaip sau aiškinančiais, kad pajėgumų vystymas yra ilgas, kompleksinis, sudėtingas procesas.
Nepakanka vien nusipirkti pėstininkų kovos mašiną. Panašiems įsigijimams būtina visa infrastruktūra ir išvystyti remonto bei paramos pajėgumai. Taip pat proceso dalimi yra ir pajėgumo doktrininių dokumentų parengimas, personalo atranka bei mokymas, galiausiai – ir gynybos planų adaptavimas.
Tik pastaraisiais metais atsakingai pradėtas gynybos sektoriaus vystymo procesas negali būti beatodairiškai sustabdytas – mūsų valstybė dar nėra tiek pasiturinti. Privalome užtikrinti, kad nauja ir moderni karinė technika bei ginkluotė būtų sėkmingai įdiegta Lietuvos kariuomenėje, o ne trūnytų sandėliuose ar po atviru dangumi.
Dėl to gynybos finansavimas negali atsiduoti populizmu. Dabar, pandemijos sukeltos ekonomikos krizės akivaizdoje, yra pats metas įrodyti savo valstybinį mąstymą ir gebėjimą atskirti pelus nuo grūdų. Lietuvos strateginės partnerės JAV ir Vokietija, nors jos irgi – ekonominės krizės akivaizdoje, jau patikino, kad koronaviruso pandemija nekeičia jų įsipareigojimų Lietuvos saugumo atžvilgiu, tačiau Lietuva taip pat turi nuosekliai rūpintis karinės parengties palaikymu.
Taigi, mūsų valstybė negali sau leisti lėtinti pradėtą gynybos pajėgumų stiprinimo procesą, išlaikyti gerą savo, kaip patikimos NATO aljanso narės, vardą.
Šiandienos Lietuvos kariuomenė – motyvuota ir profesionali institucija, pasirengusi ginti mūsų šalį. Visos politinės partijos turėtų kariuomenę palaikyti, skatinti jos gynybinių ir priimančiosios šalies paramos pajėgumų stiprinimą. Būtina vykdyti ir 2014 m., ir 2018 m. susitarimų įsipareigojimus – skirti gynybos finansavimui ne mažiau, nei 2 proc. nuo BVP. Metas mums visiems įrodyti, kad esame tikri valstybininkai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.