Šio „slidinėjimo“ kaina – visuomenėje tvyrantis valdžios veiksmų vertinimas: meluoja, vėluoja, nesuskaičiuoja, ir t.t. Ir niekas negalėtų teigti, kad kova su ekstremalia situacija nevyksta – tikrai vyksta. Tačiau ar Prezidentas, Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir Valstybės ekstremalių situacijų centras dirba efektyviausiai ir naudingiausiai visuomenei? Abejotina. Akis bado tvirtos politinės lyderystės stoka bei nesinaudojimas visoms valdžios grandims taip reikalingais politiniais instrumentais, tokiais kaip Valstybės gynimo taryba ar kolegialių sprendimų priėmimas.
Dabar šalies savivaldybės sprendimų priėmimo procese nedalyvauja, joms yra diktuojama ir tai yra klaidinga, vertinant tiek teoriškai, tiek praktiškai. Labiausiai glumina tai, kad Lietuvoje yra ekspertų ir gabių bei patyrusių strategų, kurie būtų neįkainojami valdant šią krizę, tačiau strateginis planavimas, sprendimų priėmimas ir netgi eteris yra atiduotas (o gal uzurpuotas?) vienam žmogui. Tai yra dar viena didelė klaida – ekstremalioje situacijoje negali tas pats žmogus būti ir generolu, ir leitenantu, ir eiliniu šauliu, patruliuojančiu miesto gatvėse... Kompetentingų žmonių komanda, kurioje ekspertizė, o ne baimė dėl ateinančių rinkimų diktuoja sprendimus, situacijos bei galimų veiksmų eigos variantų numatymas dvi savaites į priekį – štai atsakymas ir sprendimas, ką reikėjo ir vis dar reikia daryti.
Gal dėl aukščiau išvardintų klaidų visa tai, kas pastarosiomis savaitėmis vyksta Lietuvoje, panašu į nelogiškai ir chaotiškai besisukančią karuselę, kur vieno ar kito valdžios žmogaus šūksnis staiga nuaidi ir taip pat staiga dingsta bendrame situacijos triukšme... Vertinant Sauliaus Skvernelio Vyriausybės nuopelnus nesinorėtų daryti išvados, kad vienintelis teisingas ir savalaikis sprendimas – pakankamai anksti paskelbtas karantinas dėl koronaviruso susidariusios situacijos. Tuo metu manėme, kad tai – ypatingai ryžtingas, tikrų vyrų valdžios vertas sprendimas. Nors dabar jau kiekvienam aišku, kas privertė jo griebtis – juk dar prieš kovo 16 d. daugeliui specialistų, medikų, o juolab valdžios kabinetuose buvo žinoma, kad Lietuva tiesiog neturi elementariausių saugos priemonių, jau nekalbant apie reagentus, būtinus tyrimams atlikti.
Ką darė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, paskirtas vadovauti Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centrui? Ogi ramino visuomenę pažadais, kad jau ryt poryt bus kone masiškai pradėti tyrimai koronavirusui nustatyti, kad medikai pačių geriausių apsaugos priemonių turės tiek, kiek reikia, o Lietuva, atseit, geriausiai Europoje pasiruošusi šiai baisiai pandemijai suvaldyti. Psichoterapeuto išsilavinimą turinčio A. Verygos raminančio pobūdžio „paskaitos“ truko daugiau nei dvi savaites, o veiksmo įspūdžio sustiprinimui netgi buvo pasitelkta šaulio uniforma. Manau, ne laiku ir ne vietoje. Vėliau paaiškėjo, kad tik Lietuvos diplomatų ir ambasados Kinijoje kolektyvo dėka Lietuvoje neprasidėjo toks koronaviruso „kadrilis“, koks šiuo metu vyksta mirties krečiamose Italijoje, Ispanijoje ir net galingiausioje pasaulio valstybėje Amerikoje.
Atrodė, kad išmintingiems sprendimams priimti stigo tik tų aukso vertės apsaugos priemonių ir reagentų tyrimams atlikti. Deja, ne. Nors, jeigu pagal nuoseklų ir visapusišką planavimą (angl. Comprehensive Approach) tos priemonės būtų racionaliai ir efektyviai paskirstytos, kažin, ar šiandien skambintumėm pavojaus varpais, kad izoliacijoje atsiduria vis daugiau medikų, o didžiausios Klaipėdos ligoninės veikla jau paralyžiuota.
Kodėl taip yra? Atsakymams rasti tikrai nereikia specialiųjų tyrimų tarnybų pagalbos. A. Veryga beveik keturias savaites sprendimus priiminėjo, pasitelkdamas ir kliaudamasis vos keliais Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojais, kurie nekalti, jog nėra „multifunkciniais“ ir greičiausiai neturi žinių ar patirties kaip dirbti ekstremalioje situacijoje. Tiesiog bando išplaukti lyg kačiukai, įmesti į tvenkinį.
Prieš kelias savaites virš A. Verygos jau buvo susikaupę tiek juodų debesų, kad atrodė, ryžtingam žingsniui pasakyti tiesą jam į akis pakaks valios ir premjerui S. Skverneliui, ir prezidentui Gitanui Nausėdai. Tačiau šalies vadovas, sunkiai randantis sau darbo tokios krizės metu, tvirtos ir nukreiptos į krizę politinės valios neišreiškė. Tuo tarpu Vyriausybės vadovas šalia savęs susikūrė komitetą, kurio sudėtyje – ir tie patys Vyriausybės nariai. Pagal Vyriausybės nutarimu šiam komitetui suteiktus įgaliojimus, jis rengs pasiūlymus Vyriausybei. Ir čia eiliniam piliečiui lieka neaiškus teisių, pareigų ir atsakomybės pasidalinimas tarp komiteto ir Vyriausybės ekstremalių situacijų operacijų centro. Jei komitetas rengia sprendimus, tai ką daro Vyriausybės ekstremalių situacijų operacijų centras? O svarbiausia – ar, įkūrus komitetą, pasikeitė Vyriausybės ir Vyriausybės ekstremalių situacijų centro vadovo A. Verygos darbo ir veiklos kokybė?
Deja, ne. Vėl kasdien išgirstame apie galvoje netelpančius sprendimus mažinti patikros punktų skaičių arba pagrūmojimus savivaldybių vadovams, kad šie turėtų prisiimti atsakomybę už lyderystę. Negana to, kažkodėl ministras priiminėja nepasvertus sprendimus ir dar – naktimis. Ir, deja, visus spontaniškus sprendimus užgožia vis niūresnės Lietuvos realybės, kai kone kasryt sužinome apie keliasdešimt naujų koronaviruso atvejų arba mirusį žmogų.
Net daug politiniame bei visuomeniniame gyvenime matę žmonės vylėsi, kad Seimas elgsis kur kas išmintingiau nei, tarkim, ministras A. Veryga ir jo parankiniai. Kad, nepaisant to, jog artėja rinkimai į naują Seimą, bus pamirštas pigus politikavimas, nebus naudojamasi rinkėjų dėl ateities išgyvenimais ir bent keliems mėnesiams bus susitelkta bendram darbui, siekiant įveikti užklupusius sunkumus. Deja, visuomenės interesas nenugalėjo ir buvome priversti stebėti pavienius ir grupinius asmeninių interesų dominavimo pavyzdžius. Balsavimas Seime dėl atlyginimų medikams padidinimo pirštu prikišamai parodė, kad ir valdantieji, ir opozicija visomis išgalėmis esamą situaciją šalyje siekia išnaudoti savo politinėms kovoms ir valdžios postams po rinkimų užimti.
Asmeninių interesų dominavimo pavyzdžių buvo ne vienas. To skandalingo Seimo posėdžio išvakarėse konservatorių žvaigždė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad jau beveik pasiruošusi po Seimo rinkimų užimti premjero postą. Ar šis pranešimas yra toks aktualus šiomis savaitėmis? O kur dar konservatorių lyderio siūlymas dėl karantino teisėtumo kreiptis į Konstitucinį teismą... „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad nebebendraus su Gabrieliumi Landsbergiu. Ko verti tokie per praėjusius Seimo rinkimus triumfavusio milijonieriaus pareiškimai? Tai – ne reali politika, o tik – tuščias politikavimas. Būtent čia matau Prezidento galimybę pademonstruoti tvirtą politinę lyderystę bei moralinį autoritetą, susodinant prie vieno stalo parlamentinių partijų lyderius bei suvienijant jų pastangas sunkiu Lietuvai metu.
O kenčia žmonės – nuo abituriento, pavargusios slaugytojos, kirpėjos iki verslo magnatų, bandančių išlaviruoti pradedančius skęsti jų verslo laivus. Juk chaotiškai besisukanti valdžios karuselė nesuteikia vilties, kad karantinas galėtų greitai baigtis ir ekonominė situacija šalyje sparčiai neblogės.
Bėgančioje žinių eilutėje paprasti mirtingieji su nerimu skaito, kad kai kurie medikai tas pačias veido kaukes nešioja po tris dienas, o slaugytojai ir po kelias savaites, kai jas reikėtų keisti bent jau kas tris valandas, kad vaistinėse ir parduotuvėse apsaugos priemonių iš viso nėra arba jų kainos prilygsta kainoms juodojoje rinkoje, kad koronaviruso pandemija gali užtrukti iki birželio ar dar ilgiau, kad niekas tiksliai negali pasakyti, kiek iš tikrųjų šiuo metu Lietuvoje yra užsikrėtusių žmonių...
Koronavirusui apnuoginus politikų veidus, vieni šaukiasi pagalbos iš užsienio, kiti mano, kad išgelbėtų kariuomenė, o dar kiti iš viso priėmė tylėjimo įžadus. Kažkas yra pasakęs, kad Lietuvoje jau daug metų nebėra tikros politikos, kad Lietuvoje nesimato politinių lyderių, nebijančių rizikuoti ir garbingai prisiimti politinę atsakomybę už savo (ne)veikimo pasekmes. Mano vertinimu, politika dar gyva ir politinių lyderių yra, tačiau krizės metu asmeninius interesus bei rūpestį dėl ateinančių Seimo rinkimų reikėtų užgniaužti savyje ir visiems tapti valstybės vyrais bei damomis.
Visų valdžios lygmenų turimų politinių įrankių naudojimas ir kolegialūs sprendimai gali mums palengvinti ateities naštą. Kompetentingų žmonių komanda, kurioje ekspertizė, o ne baimė dėl ateinančių rinkimų diktuoja sprendimus, situacijos bei galimų veiksmų eigos variantų numatymas bent dvi savaites į priekį – štai atsakymas ir sprendimas, ką reikėjo ir vis dar reikia daryti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.