Nejaugi vėl reikia priminti visas skandalingas istorijas, kurios įvyko, kai natūralios monopolijos požymių turinčios valstybinės įmonės iš dalies ar visiškai buvo privatizuotos ar išnuomotos? Žinomiausios iš jų – centralizuotų šilumos tinklų koncesijos visoje eibėje savivaldybių ir „Vakarų skirstomųjų tinklų“ (VST) pardavimas „Maxima“ tinklo akcininkų valdomai „NDX Energija“.
Praeito amžiaus gale Vakaruose išpopuliarėjo neoliberalizmo ideologija, skelbianti, kad tik privatus kapitalas gali efektyviai vykdyti ūkinę veiklą. Kaip didžiausia panacėja ir gelbėjimosi šiaudas atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo praryta neseniai uoliai Maskvai tarnavusių buvusių komunistų, pasklidusių praktiškai visose įsikūrusiose politinėse partijose.
Jiems turime dėkoti už žaibišką čekinę prichvatizaciją, į metalo laužą supjaustytas tam metui modernias gamyklas, Lietuvą iš skurdo ir nevilties palikusių, nes bedarbiais tapusių migrantų iš sąmoningai sužlugdytų ir sunaikintų gamyklų srautą.
Kai išseko pasipelnymo šaltiniai pramonės sektoriuje, liberalais, konservatoriais, socialdemokratais ir kitais vardais pasivadinę buvę komunistai ir jų palikuonys ėmėsi natūralių monopolijų turinčių sektorių – pirmiausia energetikos sektoriaus. Sulaukėme naujų skandalingų istorijų toliau apiplėšinėjant ir naikinant Lietuvos valstybę.
Neoliberalizmo priežastys yra kelios:
- Iki fanatiško pseudoreliginio tikėjimo rango pakelta ideologinė dogma, kad privatus kapitalas yra stebuklingas vaistas ekonominei gerovei pasiekti visuose be išimties ūkio sektoriuose, įskaitant švietimą, sveikatos apsaugą, energetiką ir susisiekimą, strateginės svarbos objektus.
- Savanaudiški beatodariško privatizavimo architektų motyvai gausiai pasipelnyti asmeniškai iš savo sumanymo.
- Ilgalaikė strategija sutelkti ekonomiką nedidelio skaičiaus didžiųjų transnacionalinių kompanijų ir vietos stambiojo verslo savininkų rankose kartu naikinant smulkųjį ir vidutinį verslą bei nacionalinių valstybių suverenumą, o jų piliečius paverčiant savo šaknų neturinčiais ir idealiai toms kompanijoms tinkančiais klajūnais.
Dėl milžiniško šios ideologijos daromo destruktyvaus poveikio valstybėms ir jų piliečiams ji anksčiau ar vėliau bus pavadinta nusikalstama, o jos kūrėjai ir įgyvendintojai – nusikaltėliais. Ši ideologija yra mechaniškai aukštyn galva apverstas marksistinis komunizmas. Pastarojo nesutaikomas priešas yra privati nuosavybė, kuri turi būti totaliai panaikinta. SSRS įgyvendinant šią nuostatą į kolchozus suvaryti valstiečiai turėjo gyventi daugiabučiuose namuose ir būdavo „suvisuomeninamos“ net jų savo asmeniniams poreikiams laikytos vištos. Neoliberalizmo ideologijai, kuri yra tik išvirkščias komunizmo ideologijos variantas, nesutaikomas priešas yra visos be išimties viešosios nuosavybės apraiškos. Jos turi būti išrautos su šaknimis taip radikaliai, kaip komunizme turi būti sunaikinta privati nuosavybė. Abi ideologijos yra tikro ekonomikos mokslo karikatūros. Neideologizuotas ekonominis mąstymas stengiasi atrasti konkrečiam kontekstui optimalią privataus ir viešojo intereso pusiausvyrą. Tokios dermės paieškos yra ekonomikos mokslo varomoji jėga.
Tai paaiškina, kodėl ištikimi lietuviškieji centralizuoto planinio ūkio adeptai ir uolūs kovotojai su privačia nuosavybe taip lengvai ir akimirksniu virto tokiais pat entuziastingais absoliučiai „laisvos“ rinkos apologetais ir aršiausiais viešosios nuosavybės naikintojais. Dabartiniai liberalai žengė šio ideologinio kūlversčio avangarde. Daugelis jų buvo idėjiniai vėlyvojo sovietmečio komjaunuoliai, pasiruošę būti aktyviais šviesios komunistinės ateities statytojais. Taigi ir valstybinės planinės ekonomikos kūrėjais. Lietuvoje papūtę politinių permainų vėjai tapo paskata staigiai keisti plokštelę. Ne vienas dabartinis Liberalų sąjūdžio narys peršoko į neoliberalizmo ideologijai propaguoti ir skleisti specialiai įkurtą Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI) ir tapo jo ekspertais. Ši stambiojo verslo išlaikoma ir dosniai finansuojama „idėjų kalvė“ yra ne kas kita, o sovietmečiu kompartijos ir komjaunimo komitetuose egzistavusių ir ideologiškai vadovavusių ekonomikai skyrių „suprivatinta“ ir savo prigimtį bei paskirtį šitaip slepianti reinkarnacija. Liberalų dominuojama LLRI daug nuveikė skleisdama neoliberalizmo ideologiją, ant kurios bėgių buvo perkelta Lietuvos ekonominė mintis ir šalies ūlkio valdymas.
Beveik visos šiuo metu Seime esančios politinės partijos vadovaujasi šia ideologija. Jos tik šiek tiek skiriasi akiplėšiškumu ir įžūlumu agituodamos už tos ideologijos įgyvendinimą ir praktiškai įgyvendindamos jos „tiesas“ naikinant viešojo Lietuvos ekonomikos sektoriaus likučius.
Prabilęs apie skirstomuosius tinklus valdančios ESO privatizavimą Liberalų sąjūdis ir vėl pasireiškė kaip vienas iš nuosekliausių ir aršiausių neoliberalizmo ideologijos apologetų ir ryžtingiausių šalies ūkio prichvatizuotojų bei griovėjų. Tačiau net po visų prichvatizavimo skandalų, įskaitant ir tuos pačius skirstomuosius tinklus, jie tikrai nebūtų drįsę prabilti apie ESO privatizavimą, jeigu neturėtų palaikymo iš kitų partijų.
Grįžkime prie ESO neteisėtai iš vartotojų paimtų 160 mln. eurų. Problemos esmė yra ne tos sumos paėmimas, bet faktas, kad ESO iš dalies priklauso privatiems akcininkams. Jeigu jų nebūtų, tai akivaizdu, kad paimti milijonai niekur negalėtų dingti. Jie būtų arba grąžinami per sumažintą elektros skirstymo tarifą, arba investuojami į tinklų plėtrą nedidinant tarifo, arba dividendų pavidalu išmokami valstybei ir netiesiogiai vėl grįžtų ESO paslaugas gaunantiems vartotojams, kuriais yra visi Lietuvos gyventojai.
Tuo tarpu esant privačiam kapitalui bent dalis tų milijonų būtų keliavę į privačių akcininkų kišenes. Dar daugiau – galbūt dėl neteisėtų privačių ESO akcininkų veiksmų ir buvo bandoma nusavinti tuos milijonus? Juk kai įmonei nereikia konkuruoti laisvoje rinkoje, bet jos veikla yra reguliuojama kontroliuojant, ar pagrįsti jos kaštai, privatus kapitalas ieškos visų teisėtų ir neteisėtų būdų, kaip monopolinėmis paslaugomis turinčių naudotis vartotojų sąskaita uždirbti daugiau, negu nustatyta ir leidžiama reguliuojamai įmonei.
Todėl sprendimas akivaizdus – tokios natūralių monopolijų požymių turinčios įmonės kaip ESO, centralizuoti šilumos tinklai, „Litgrid“ ir kitos turi priklausyti tik valstybei. Taip pat tik valstybei turi priklausyti ir strateginės, dominuojančią padėtį rinkoje turinčios įmonės, tokios kaip „Ignitis“ – jeigu ne visa, tai bent ta jos veiklos dalis, kuri vykdoma Lietuvoje. Apie tai ir kitas problemas energetikos sektoriuje rašiau ir kalbėjau daugiau negu prieš metus.
O ką darysime su Liberalų sąjūdžiu bei jo bendraminčiais kitose partijose ir ne tik, įgyvendinančiais neoliberalizmo ideologiją, akiplėšiškai ignoruojančiais visą karčią patirtį ir siūlančiais privatizuoti ESO?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.