Aloyzas Sakalas. Ar įmanoma Didžioji koalicija Lietuvoje

Didžioji koalicija (toliau DK) valstybės parlamente sudaroma tarp dviejų ideologiškai skirtingų kairiųjų ir dešiniųjų partijų, jei nei vienai jų nepakanka balsų turėti įstatymų priėmimui reikalingą daugumą. DK priskirčiau ir atvejį, kada kairiajai ar dešiniajai koalicijos partijai nepakankant balsų, norint tapti visavarčiu partneriu, pasikviečiama į talką kuri nors giminingos ideologijos partija. Istorijoje ir tokių atvejų pakanka. Bet DK narių skaičius nekeičia jos esmės.

Štai 2005 m. Vokietijoje pagilėjus ekonominei ir socialinei krizei ir patiems socialdemokratams nusivylus G. Šrioderio vyriausybės politika, buvo surengti priešlaikiniai Bundestago rinkimai, kuriuose SPD gavo 222 vietas, krikščionių demokratų ir krikščionių socialistų koalicija – 226, laisvieji demokratai – 61, Kairioji partija, susidariusi iš demokratinio socializmo partijos ir O. Lafonteno vadovaujamų išeivių iš SPD – 54, o žalieji – 51. Tokios rimtos partijos, kaip Krikščionių demokratų ir SPD, neišsigando savo politinio nesuderamumo ir, gelbėjant Valstybę, buvo sudaryta didžioji socialdemokratų ir krikdemų koalicija, kurios kanclere tapo Angela Merkel (krikdemė), užsienio reikalų ministru – Frankas Valteris Šteinmajeris (SPD) (Vikipedija). Ir ši koalicija sėkmingai dirbo ne vienerius metus.

Lietuvoje šiuo metu yra panaši nestabili situacija, kokia ir buvo Vokietijoje 2005 metais. Valdančią (bet ne Didžiąją) koaliciją sudaro 74 Seimo nariai: TS-LKD (50), Liberalų sąjūdis (13), Laisvės partija (11). Tai silpna koalicija, nes keturiems koalicijos nariams nepritariant, įstatymas gali būti nepriimtas. O ir vieno iš koalicijos partnerių prioritetai, tai homofilų šeimų teisės ir silpnų narkotikų laisvo naudojimo įteisinimas.

Sutikime, kad šios dvi problemos sukelia daugumos Lietuvos žmonių skepsį. TS-LKD neranda svarbesnio klausimo karo Ukrainoje metu kaip istorijos klastojimas. Mėginimai suderinti užsienio politikos nuostatas nepasisekė, nes TS-LKD laiko koalicijos partnerius užsienio politikos neišmanėliais. Nesutaria koalicijos partneriai dėl vidaus politikos (narkotikų vartojimas, homofilų santuokos). Todėl kiekvieno balsavimo Seime rezultatai dėl paminėtų ir kitų prieštaringų klausimų yra nenuspėjami. Tuo tarpu DK turi kelis privalumus.

Vienas iš jų – tai politinės padėties stabilumas, nes mažai tikėtina, kad parlamente šalia DK partnerių atsirastų dar viena stipri politinė jėga, kuri pajėgtų atmetinėti DK siūlomus sprendimus. Bet valstybės stabilumui būtina, kad koalicija nesubyrėtų iki naujų parlamento rinkimų. Vadinasi, koalicija turėtų būti sudaryta iš partijų, kurių veikla buvo ne chaotiška per praėjusias 1–2 kadencijas.

Antras privalumas – primami DK sprendimai būtų priimtini tiek kairiesiems, tiek ir dešiniesiems koalicijos partneriams. Kitaip sakant, oponavimas sprendimams ir įstatymų projektų pagrindinis redagavimas vyktų pačių koalicijos partnerių gretose. Partijos, neįeinančios į DK, savo pasiūlymus galėtų teikti per įstatymo svarstymą parlamente. Ir ilgalaikėje perspektyvoje koalicijos partnerių tikimybė būti perrinktiems būtų akivaizdi, nes kas galėtų oponuoti sprendimams, kurie buvo priimti ir dešiniųjų, ir kairiųjų balsais.

Ar pasiteisintų didžioji koalicija Lietuvoje ir kurios partijos galėtų būti didžioje koalicijoje? Sprendžiant iš apklausų, jau kuris laikas dominuoja trys partijos: tai TS(LKD), LSDP ir Gerovės valstybės partija. Visos likusios dar turi labai pasitempti, kad peržengtų 5 proc. rinkiminį barjerą. Nebent jų atstovai laimėtų rinkimus vienmandatinėse apygardose.

Na, rinkimai baigėsi ir reikia sudaryti Vyriausybę. Jei rinkimus laimėtų aukščiau minėti koalicijos partneriai, reikėtų kiekvienai partijai numatyti pagrindines veiklos sritis ir joms tinkamus ministrus. Galimas toks variantas. Užsienio ir krašto apsaugos politikai jau seniai specializuojasi TS(LKD). Tai ir racionalu pavesti šį veiklos barą konservatoriams (ir jų ministrams), o krikdemams pavesti ir žmogaus teisių sritį. Ekonomiką ir finansus pavesti partijai Demokratų Sąjunga „VARDAN LIETUVOS“, o švietimą, sveikatą ir kitas socialines problemas priskirti LSDP.

Pateiktas modelis nebūtinai pats geriausias. Galimi ir kiti. Šio straipsnio tikslai trys.

1. Įtikinti partijas, jog jų paskirtis yra dirbti valstybei svarbų darbą, į kurio apibrėžimą neįeina partiniai išsidirbinėjimai.

2. Parodyti visam pasauliui, kad dėl valstybės mūsų politikai sugeba neeikvoti surenkamų mokesčių nederamoms politinėms akcijoms ar diplomatinėms kvailystėms.

3. Patvirtinti teiginį, kad didžioji koalicija – tai savo Valstybės gelbėjimas iš chaoso.

Bet tokio modelio realizavimui būtina sąlyga yra TS(LKD) prisipažinimas, jog ji nėra klaidų nedaranti partija. Tokia ji galėjo būti, kai dauguma jos dabartinių vadovų šventai laikėsi TSKP postulatų.