1918–1926 metais Lietuvoje veikė 10 partijų. O nuo 1936 metų veikė tik Tautininkų partija, nes visas kitas prezidentas A. Smetona uždarė. Lietuvą pradėjo valdyti diktatorius
Dabar, pagal „Baltijos tyrimų“ ir „Vilmorus“ apklausų bendrovių duomenis, Lietuvoje veikia taip pat 10 partijų. Nors buvo mėginimų sumenkinti 9, iš jų laikant tik vieną partiją tinkamai atstovaujančią Lietuvos interesus.
Buvo ir mėginimų išrinkti Lietuvos prezidentą dar neturint Konstitucijos taip sudarant prielaidas diktatūrai. Bet Lietuvos žmonių nepavyko apmulkinti. Taigi turime demokratinę valstybę, kurioje egzistuoja, kaip ir 1918–1936 metais, 10 konkuruojančių partijų.
Tarp tų dešimties tik kelios partijos gali lengvai peršokti 5 procentų barjerą, o tai būtina išrinkimo į Seimą sąlyga daugiamandatėje apygardoje. Tai TS-LKD, LVŽS, LSDP, gal būt dar liberalai (jei atsigausLEFT_BRACKET, Darbo partija (jei susitvarkys) ir iš mirties patalo atsikelianti krikščionių-demokratų partija.
Kitos gi penkios partijos gali tikėtis atskirų partijos narių laimėjimų tik vienmandatėse apygardose, ir jei daugiamandatėje apygardoje rungiasi kolektyviniai protai, tai vienmandatėse konkuruoja individualūs protai.
Tikėtina, jog nesugebėję sudominti rinkėjų savo partijos idėjomis politikai, nesublizgės ir vienmandatėse apygardose. Todėl tokioms partijoms, kaip Laisvės partija (2,8 proc. pagal „Vilmorus“ tyrimus), LSDDP (2,6), Lenkų rinkimų akcija (2,4), Lietuvos centro partija (1,2) ir subyrėjusi „Tvarkos ir teisingumo“ partija (?), yra dvi alternatyvos.
Viena – skleisti savo idėjas visuomenei, stengtis jomis sudominti visuomenę ir nedalyvauti Seimo rinkimuose tol, kol partijos reitingai neviršys 5 proc. Ir jei to neįvyktų per 4–5 metus, tai uždaryti partiją kaip neturinčią perspektyvų.
Antra alternatyva – toliau mulkinti rinkėjus ir tyčiotis iš jų kviečiant balsuoti už partiją žinant iš anksto, jog geriausiu atveju į Seimą per vienmandates apygardas pateks 4–5 šios partijos nariai, kurie neturės jokios įtakos valstybės valdymui. Bet ar tai sąžininga – tesprendžia šio straipsnio skaitytojai.
Šia proga norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į partiją, kuri sukurta tautiniu pagrindu – Lenkų rinkimų akciją (LRA). Ji sukurta norint apsaugoti Lietuvos lenkų teises. Bet kam to reikia kadangi lenkų teisės Lietuvoje yra tokios pat kaip ir lietuvių.
Bet vieni lietuviai gina stambiojo kapitalo, kiti – smulkaus verslo, treti vargingai gyvenančių teises ir t. t. Tai jie daro per atitinkamas partijas. LRA tai nesvarbu, todėl šios partijos reitingai nesiekia nei 2,5 procento. Man atrodo, kad lenkų visuomenė turėtų žymiai daugiau savo atstovų, jei aktyviai dalyvautų kitų partijų veikloje. Bet tai tik mano nuomonė.
Dabar pakalbėkime apie partijų rolę valdant valstybę. Kiekviena partija dalyvauja rinkimuose tam, kad valdytų valstybę pagal savo turimą programą. Programą, kurią aprobavo rinkėjai pasirinkdami šią partiją. Partijų programos turi skirtis viena nuo kitos ir jose turi būti nurodyti veiksmai, kurių imsis partija įgyvendindama savo programą.
Įdomu palyginti kuo skiriasi pretenduojančių valdyti Lietuvą partijų programos. Kai kurios iš jų nemaloniai nuteikia savo apimtimi. Štai TS-LKD partijos programa išdėstyta 289 puslapiuose. Sakykite, ar eilinis rinkėjas gaiš laiką ir skaitys tuos puslapius prieš mesdamas savo balsą į balsadėžę rinkimų apylinkėje? Tikriausiai ne.
Manau, kad rinkėjas rinksis partiją ne pagal programos puslapių skaičių ir juose išdėstytos programos turinį, o pagal antraeilius kriterijus tokius kaip partijos reitingas ir jos nuveikti darbai (daugiamandatėje apygardoje).
Vienmandatinėse apygardose rinkėjui bus svarbūs kiti kriterijai, tokie kaip kandidatų į Seimą sugebėjimas įtaigiai išdėstyti pagrindines programos tezes, kvalifikuotai atsakyti į rinkėjų klausimus. Turės įtakos rinkėjų pasirinkimui ir kandidato išvaizda bei jo asmeninės savybės. Todėl nereikia girtis programos puslapių skaičiumi. Tai ne privalumas, o trūkumas.
Žinoma, TS-LKD dar turi pakankamai laiko taip išspausti visą vandenį iš savo 289 puslapių programos, kad joje liktų ne daugiau kaip 50 psl. Tokia programa sudarytų galimybę kiekvienam rinkėjui rasti atsakymą į klausimą, o ką gi TS-LKD siūlo.
LSDP programa sutilpo į 53 psl. Todėl ji neturi aukščiau išvardintų TS-LKD programos trūkumų. Visi kiti aukščiau išdėstyti reikalavimai yra visoms partijoms vienodi, todėl nesikartosime.
Visoms programoms būdingas trūkumas – jose daug abstrakčių teiginių tipo: darysime ir keisime, bet nekalbama apie būtinus tokiai veiklai žmogiškuosius bei finansinius resursus. Todėl dažnai geri norai lieka tik popieriuje.
Ir, pagaliau, keletas minčių apie gerovės valstybę. G. Nausėda su šūkiu apie gerovės valstybę lūpose laimėjo rinkimus didele balsų dauguma. Galima teigti, jog gerovės valstybės idėją palaiko ta pati rinkėjų dauguma. Bet rinkėjų valia – tai įsakymas politikams. Todėl partijos privalo priderinti savo programas prie gerovės valstybės principinių postulatų.
Gerovės valstybės yra keli modeliai. Man priimtiniausias socialdemokratinis modelis.
Gerovės valstybei, pasak socialdemokratinės ideologijos, yra būdinga aukštas BVP, žemas socialinę nelygybę atspindintis Gini koeficientas, aukštas užimtumas, žemas nusikalstamumas, normali gamtinė, urbanistinė ir informacinė aplinka, sveikatingumas ir ilgaamžiškumas, socialinis apgintumas ir žmogaus teisės, pilnatvė ir pasiturėjimas šeimoje bei giminėje, kaimynystėje ir bendruomenėje, organizacijose bei valstybėje, pagarba ir atsakingumas darbe bei laisvalaikyje.
Kaip paklusti rinkėjų valiai ir įdiegti į gyvenimą šitą modelį – visų partijų rūpestis.
Ar Lietuvos Respublikos Prezidento pasiūlytos Seimui įstatymų pataisos nėra preliudija gerovės valstybei?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.