Deja, tai Lietuvoje nesprendžiamos ar nevykusiai sprendžiamos problemos.
Kalbant apie Valstybės pagarbą kiekvienam jos piliečiui ir rūpestį juo, galima apsiriboti nūnai madingu bendru terminu „žmogaus teisės“. Šis terminas ypač plačiai naudojamas gėjų ir lesbiečių (toliau GL) bei jų rėmėjų publikacijose, nutylint, kad GL negimdo vaikų ir taip naikina visuomenę. Bet GL teisės nėra svarbiausios bet kurioje visuomenėje, ypač turint galvoje, kad Lietuvoje jokie įstatymai GL nepersekioja. Mano nuomone, daug svarbesnė nei GL yra fundamentali kiekvieno žmogaus prigimtinė jo teisė išgyventi. Ir jiems, ir jų vaikams... O kaip išgyventi, jei šeimos pajamos žemiau oficialios skurdo ribos. Ir tokių šeimų yra ne vienas tūkstantis.
Oficialiai skelbiama, jog 2019 m. apie 215 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos. Valstybė išmoka 251 eurą per mėnesį vienam skurstančiam vienišiui ar 527 eurus – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Sutikime, kad Valstybės parama mažoka, nes pragyventi už 8,4 euro per dieną asmeniui ar už 17,5 euro per dieną keturių asmenų šeimai dar niekas neišmoko. Bet dar Valstybė papildomai moka 200 eurų darbo paieškai Ir tokiu būdu nė piršto nepajudinęs pilietis gauna iš Valstybės 451 eurą (individas) ar 727 euro (šeima). Prie šių valdiškų pajamų pridėjus pajamas, gaunamas už individualias paslaugas kaimynams ir pažįstamiems, gyvenimas darosi šviesesnis. Todėl nepaklausių specializacijų bedarbiams geriau sėdėti namuose nei eiti į darbą gaunant mažesnius pinigus nei sėdint namie.
Tai ydinga sistema, nes ji skatina tinginystę ir eikvoja biudžeto pinigus, todėl ji turi būti pakeista. Racionali išeitis, mano nuomone, tai įstatymu padidinti minimalią algą iki tokio dydžio, kad piliečiams apsimokėtų dirbti, o ne sėdėti namie. Kartu reikia įvesti nuostatą, kad tiems, kurie atsisako jiems pasiūlytos darbo vietos, Valstybės parama nebus teikiama.
Bedarbių paramai reikalingos lėšos. Yra du galimi keliai. Vienas iš jų išplaukia iš liberalų mėgstamo lozungo: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Jei tokia būtų Valstybės politika, tai samdomų darbuotojų algos priklausytų nuo darbdavio malonės, o bedarbiai liktų be Valstybės paramos ir tenkintųsi labdara.
Kitas kelias – socialdemokratinis: padidinti finansinę apkrovą turtingiesiems. Vadovaujamasi tokia logika:
1. Įmonei pelną uždirba visi jos darbuotojai, todėl visas grynasis pelnas turi būti teisingai padalintas visiems įmonės darbuotojams, įskaitant ir įmonių savininkus, pagal kiekvieno iš jų gaunamą atlyginimą.
2. Įmonės darbuotojų gaunamo didžiausio ir mažiausio atlyginimų santykis turi būti fiksuotas ir lygus 3:1. (ši nuostata galiojo Lietuvos okupacijos metu).
Tokia sistema automatiškai reguliuoja darbuotojų pajamas, nes kylant įmonės vadovo atlyginimui, kiltų atlyginimas ir jo pavaldiniams.
Akivaizdu, kad prieš tokią sistemą guls kryžiumi tie įmonių savininkai, kuriems rūpi tik biznis ir brangus turtas, o ne tautos solidarumas. Bet sistema palanki samdomiems darbuotojams, ir jie dėtų daug pastangų, kad įmonės pajamos sparčiau augtų. Nes sparčiau augtų ir jų algos. Interesas čia aiškus.
Antras biudžetinių pajamų šaltinis – tai progresiniai visų gaunamų pajamų (atlyginimų, dividendų, tantjemų) mokesčiai, apie kuriuos kalbama jau beveik trisdešimt metų, bet jų nesugebėjo įvesti net valdžioje buvę socialdemokratai, nors tokia mokesčių sistema –anokia naujiena ES valstybėms. Ji sumažina turtingų žmonių pajamas ir neturtingų žmonių mokesčius, taip padidindama jų pajamas.
Progresinių pajamų mokesčių naudą gerai suprato dabar jau a. a. B. Lubys, Pramonininkų konfederacijos prezidentas. Jo nuomone, turtingų žmonių pajamų mokesčio dydis galėtų siekti net 40 proc. visų gaunamų pajamų, o neturtingi žmonės turi būti atleisti nuo prievolės jį mokėti. Dabar gi įvestas neapmokestinamų pajamų minimumas taikomas visiems, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų, todėl jis laikytinas socialiai neteisingu, nes Valstybė šelpia ir turtinguosius.
Jei taip būtų tvarkomi mokesčiai, tai nebeliktų streikų, o neturtingi žmonės pajustų Valstybės rūpestį jų problemomis. Kad taip įvyktų, reikia, kad mūsų žmonės matytų neturtingų žmonių problemas ir panorėtų jas spręsti. Tai būtina sąlyga tautos solidarumui. Būtina, bet nepakankama.
Sutvarkius mokesčius liktų dar viena problema, kuri nepriklauso nuo įstatymų ir Vyriausybės programų, bet tik nuo žmonių pagarbos vienas kitam. O jai atsirasti reikia, kad partijos ir visuomeninės organizacijos pagaliau suprastų, kad Lietuvos gyvenimą gali pakeisti tik siūlomų idėjų rungtynės, o ne išpuoliai prieš idėjų autorius. Reikia suprasti, kad mūsų piliečių skirstymas į patriotus, šunaują, runkelius, vatnikus ir tiesiog Valstybės priešus nesprendžia jokių problemų, kurios laukia ir nesulaukia sprendimų. Aš irgi laukiu ir nesulaukiu, kada mūsų pripažinti autoritetai pasakys visai Lietuvai „GANA“. Gal tada žiniasklaida spausdins tik tuos komentarus, kurie argumentuotai vertina tik siūlomas idėjas, o ne idėjų autorių asmenines savybes.
Reziumuoju. Visuomenė bus solidari, jei kiekvienas jos narys:
1. Jaus Valstybės nuolatinį rūpestį ir pagarbą;
2. Vertins tik siūlymus, o ne jų autorius;
3. Kiekvienas visuomenės narys bus jos gerbiamas.