Ankstyvasis ikimokyklinis ugdymas dar ne visada yra prieinamas vaikams, gyvenantiems kaimiškosiose vietovėse, – ten, kur jo labiausiai reikia. Čia ugdymo kokybė nespėja vytis augančių geresnio ugdymo poreikių. Kartais Lietuva stengiasi išsaugoti vietines mokyklas ir jų status quo, užuot gerinusi ugdymo kokybę ir siekusi mokyklų teikiamų paslaugų lygybės.
Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuotas renginys „Mokykla 2030“ yra kaip tik tai, ko reikia. Akimirką pagalvokite apie pasaulį 2030 metais. Pasaulį, kuriame lengviau mokyti tam tikrų dalykų, juos išbandyti, skaitmeninti ir automatizuoti. Šiame pasaulyje ateitis bus išskirtinė tuo, kad dirbtinis intelektas bus sujungiamas su kognityvinėmis, socialinėmis, emocinėmis žmonių savybėmis ir vertybėmis. Mūsų vaizduotė, sąmoningumas, atsakomybės jausmas leis mums suvaldyti 21 amžiuje atsirandančias galimybes.
Ateities mokykla turi ugdyti mokinius, gebančius savarankiškai mąstyti, telktis, būti empatiškais ir pilietiškais visuomenės nariais. Turėsime mokiniams padėti išsiugdyti teisingumo pojūtį, jautrumą visuomenės poreikiams ir problemoms. Nors technologijos darbe perima daug užduočių, gebėjimų prasmingai prisidėti prie socialinio ir pilietinio gyvenimo poreikis tik augs.
Istorija rodo, kad švietimas laimėjo lenktynes prieš technologijas, bet taip nebus amžinai. Mokiniai, kurie auga su puikiais išmaniaisiais telefonais ir gauna prastą ugdymą, susidurs su nepaprastai didele rizika. Šiandienos mokyklos buvo kuriamos pramoniniame amžiuje, kai dominavo standartizacija ir paklusnumas, o efektyviausia buvo mokyti sėdint klasės suoluose ir mokytojus rengti kartą visam profesiniam gyvenimui. Ugdymo programos buvo kuriamos piramidės principu: viršuje tai, ko mokiniai turi mokytis, žemiau – mokymosi medžiaga ir mokytojų rengimas, tuomet daug įvairių valdžios lygmenų, kol jos pasiekdavo klases. Tokia struktūra yra pramoninio darbo modelio reliktas ir greitai besikeičiančiame pasaulyje kinta per lėtai.
Netgi geriausias švietimo ministras negali prisitaikyti prie milijonų mokinių, šimtų tūkstančių mokytojų ir tūkstančių mokyklų. Turime pasiremti mokytojų ir mokyklų vadovų ekspertinėmis žiniomis, įtraukti juos kuriant švietimo politiką. Tai reiškia, kad turime paversti mokytojo profesiją pažangaus mąstymo profesija, kuri remiasi profesiniais standartais ir darbo organizavimu, užuot palaikę biurokratinę ir administracinę kontrolę. Tai apima mokytojų rengimą, aukšto kokybės lygio programas, inovatyvaus mokymo ir mokymosi vizijų diegimą, kurie atitinka Lietuvos tikslą įgyvendinti kompetencijomis grįstas ugdymo programas. Tačiau norint transformuoti ugdymą plačiu mastu, nepakanka radikalios vizijos. Reikia ir sumanios strategijos, kuri leistų įgyvendinti pokyčius.
Švietimo reformų kelyje pilna gerų idėjų, kurios yra prastai įgyvendinamos. Įstatymai, reglamentai ir institucijos, kurioms švietimo lyderiai yra linkę skirti daug dėmesio įgyvendindami pokyčius mokyklose, iš tiesų yra tik ledkalnio viršūnė. Pagrindinė priežastis, kodėl sudėtinga keisti bendrojo ugdymo sistemą, yra tai, kas slypi PO vandeniu – žmonių, dalyvaujančių švietimo procese, interesai, įsitikinimai, motyvacija, baimės. Štai čia vyksta įvairūs susidūrimai, nes ši švietimo reformos dalis dažnai apeina viešąją politiką. Todėl labai svarbu kurti bendrą supratimą ir kolektyvinę atsakomybę už pokyčius Lietuvoje, stiprinti gebėjimus ir kurti gerą politikos formavimo klimatą, priemones, skatinančias inovacijas ir plėtrą, o ne prisitaikymą.
Mokyklos turėtų būti verslios ir gebančios prisitaikyti, švietimo lyderiai turėtų mobilizuoti žmogiškuosius, socialinius ir finansinius išteklius, reikalingus inovacijoms. Būtina sukurti efektyvius ryšius su socialiniu verslu, tyrėjais, pilietine visuomene. Galų gale švietimo lyderiai visuomet turi žiūrėti ne tiesiog tolyn į priekį, bet ir į išorę. Tvirtos ir nuoseklios pastangos žvelgti už klasės, mokyklos, šalies ribų – efektyviai veikiančių ugdymo sistemų bruožas. Neturime aklai kopijuoti kitų šalių. Reikia rimtai pažvelgti į mūsų pačių ir kitų šalių gerąsias patirtis, kad suprastume, kas ir kokiame kontekste veikia, ir tik tuomet sąmoningai pritaikyti sau. Pasaulis suteikia begalę švietimo sistemų sėkmės ir spartaus vystymosi pavyzdžių. Tik nuo mūsų priklauso, kaip tuo pasinaudosime.
Visuotinis, kokybiškas švietimas yra būtinybė ir pasiekiamas tikslas. Turime kurti ateitį ir suteikti galimybes mokytis milijonams, kurie to neturi. Užduotis – ne neįmanomą paversti įmanomu, o įmanomą paversti pasiekiamu. Man atrodo, kad iniciatyva „Mokykla 2030“ – puikus būdas visa tai pradėti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.