Prasidėjus pandemijai turėjome puikų šansą išsikristalizuoti aplinką – pamatyti, kas kuo kvėpuoja. Tiksliau, išsiaiškinti, kiek adekvatumo vis dar yra žmonėse. Tačiau Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą atvėrė dar didesnius „kas yra kas Lietuvoje“ klodus. Kaunas, mano nusivylimui – ne išimtis.
Šiandien. kaip kaunietei, man gėda, kad Kauną valdo asmenys, vis dar niekaip nesugebantys nutraukti bambagyslės su okupanto režimu. Į Kauną mes kviečiame pasaulinio lygio menininkus, kurie nelikdami abejingi akcentuoja pagalbos Ukrainai svarbą, tuo tarpu miesto veidu turintis būti šeimininkas elgiasi, švelniai tariant, keistai. Kaip mes atrodome? Kokią žinutę mes, kaip miestas, nešame?
Šios ne tik Ukrainą, bet ir visą laisvą demokratinį pasaulį ištikusios nelaimės akivaizdoje dvejonių kilti neturi – esi vienoje arba kitoje pusėje. Pasirinkusiems Mordorą, šviesos ateityje sulaukti bus sunkiau. Panašu, kad Kauno valdantieji kol kas yra tamsos pusėje. Kuomet retoriškai per neeilinį tarybos posėdį paklausiau, ar jie pagalvojo, kokiame laive (su aiškia kryptimi) šiuo metu sėdi – liko ir nesusipratusių. Arba nenorinčių suprasti ir pripažinti, kokiai komandai jie šiuo metu priklauso.
Po 7-erių metų šlovės betone, asfalte, suoliukuose ir viešuosiuose ryšiuose už solidžias sumas per mėnesį, pagaliau išmušė didžioji Kauno valanda. Ir tai nėra svarbiausia švente ar įvykiu Lietuvos padangėje turėję tapti Europos kultūros sostinės renginiai. Toji Kauno „sėkmės“ valanda yra persmelkta šalies istorijoje precedento neturinčiu korupcijos skandalu ir su miesto vadovu bei jo šeima siejamo verslo nesugebėjimu (o gal – nenorėjimu?) išeiti iš Rusijos rinkos. Kodėl? Kaip?
Tokie klausimai, ko gero, kyla ne vienam save gerbiančiam kauniečiui, net ir balsavusiam už dabartinę miesto valdžią. Šioje vietoje visi geri ir protingi darbai (nes buvo ir tokių) nublanksta prieš pastaruosius šešėlius, kritusius ant Kauno savivaldybės. Kur kauniečių tolerancijos ribos? Ar po šios epopėjos Kaune atėjo metas pokyčiams ir vertybinei, Vakarų kultūra, demokratija ir supratimu grįstai politikai?
Drąsiai sakau – taip. Tą girdžiu ir iš aplinkos, net iš tų žmonių, kurie anksčiau palaikė dabartinę miesto valdžią. Kartojau ir kartosiu, kad politika ir politiniai procesai yra neatsiejami nuo esminio faktoriaus, kuris mus visus gali atvesti arčiau žmoniškumo. Tai – kultūra. Ji yra visur, ji yra aplink mus, jos niekada nebus per daug, tik klausimas – ar ji SU MUMIS?
Mūsų bendras tikslas turėtų būti kultūros, kaip neatsiejamo kasdienybės faktoriaus, priartinimas prie žmogaus. Jei ne įspūdingi 2022–ieji, kuriems teko garbė nešti Europos kultūros sostinės titulą, klausimas, ar šiai sričiai Kaune būtų skirtas pelnytas dėmesys. Šioje vietoje – atskira padėka šiuo metu Kaunas2022 dirbantiems žmonėms – savo sričių profesionalams, kurie yra neįkainojama istorija tapsiančiu Kauno puslapio dalis. O kas vėliau?
2023–aisais, kuomet kultūros karūna bus nuimta, ką mes pasiūlysime tiems žmonėms, kurių įdirbis kultūros srityje yra nekvestionuojamas? Tai turėtų tapti ilgalaike strategija – kultūros profesionalų hub‘o, laisvos kūrybinės zonos Kaune įgalinimas ir išlaikymas. Ne paslaptis, tačiau neretai pamirštama, kad kultūros sektorius yra labai svarbus ekonominis faktorius, generuojantis iki 5 proc. šalies BVP.
Kaune vis dar trūksta ekspozicinių erdvių, menininkų rezidencijų, nepaisant to, kad šiais metais didžiuojamės Europos kultūros sostinės titulu. Tai tapo ir tikru galvos skausmu šį renginį kuriantiems. Miestas vis dar neišnaudoja savo potencialo industrinėse erdvėse, galėsiančiose tapti laisva kūrybine zona Kaune su svarbiausiu (kultūros) turiniu, kurio vertė jokia valiuta neišmatuojama.
Ko nereikia Kaunui? Politikų ir vadovų, kurie mėgaujasi girdėdami tik savo balsą, tačiau neįsiklausydami į tai, ką siūlo kiti. Vienvaldystės ir melo. Korupcijos ir stiklainiuose slepiamų pinigų. Ko reikia Kaunui? Demokratinėmis vertybėmis grįstos politikos. Skaidrumo. Turinio, kurio trinkelėmis nesukursi. Atsigręžimo į kultūros lauką, kuris turi tapti prioritetine sritimi, ir kuriuo kitu metu, jei ne po 2022–ųjų?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.