Kaip pirmą kadenciją dirbantis Seimo narys negaliu priprasti prie medinės biurokratijos – tikiuosi, niekada ir nepriprasiu. Besielė biurokratija, biurokratijos mašinerija – tai filosofo, liberalo Leonido Donskio sąvokos, kurias į vartoseną grąžino ką tik išleista jo tekstų rinktinė „Man skauda“. Profesoriaus pasiūlytu žodynu vadovaujamės jau mes, naujosios kartos politikai, stengdamiesi suprasti, kas iš tikrųjų vyksta politinėje aplinkoje, iš kokio molio drėbiami įstatymai ir dėl ko kartais skauda – skauda jau mums.
Praėjusią savaitę Seime įjungę rankinį stabdį, tai yra Teisės ir teisėtvarkos komitetą, sustabdėme vieną biurokratijos plėšrūną – neleidome Valstybinei mokesčių inspekcijai tapti padidintos galios struktūra, kuri galėtų keliuose stabdyti ir tikrinti automobilius. Šiuo atveju valstybė suveikė kaip „mes“, nes mes pastebėjome, kad siūlomas reguliavimas neduotų nieko gero mums, Lietuvos piliečiams. Nors jau slydome plikledžiu, laiku sustojome.
Kaip vis dėlto įmanoma, kad toks sumanymas – aprengti mokesčių inspektorius uniformomis ir jų tarnybines mašinas apkarstyti švyturėliais – įsisuko į įstatymų leidybos karuselę? Kažkam inspekcijoje toptelėjo „geniali“ mintis, kažkas Finansų ministerijoje (kodėl ne Vidaus reikalų?!) surašė pataisą, kažkas iki galo visko neperskaitė, ir štai – projektų paketas jau įstatymų valgiaraštyje, ir niekam nebesvarbu, kad inspektoriai galėtų tikrinti ne tik mokesčių vengimo požiūriu rizikingas transporto priemones (pavyzdžiui, sunkvežimius, kuriuos jau tarsi prižiūri muitinė...), bet ir su vaikais į parduotuvę važiuojančią mamą. Įstatymas tampa aklas ir grobuoniškas. Tai – biurokratijos mašinerijos tvirtovė.
Pasitaiko skaudesnių paslydimų. Aštriai sukritikuotas Mokėjimų įstatymas, vos nesuteikęs bankams įrankių rinkti netgi pikantiškus duomenis apie savo klientus ir, beje, parengtas toje pačioje Finansų ministerijoje, praslydo pro mūsų, Seimo narių, akis. Tai nemalonus atvejis, kuomet saldžiais burtažodžiais pridengto ydingo reguliavimo nepastebėjo net Parlamento liberalai. Prezidento veto leido ištaisyti mūsų neapdairumą.
Deja, tokie atvejai – ne vienkartiniai, jie kasdieniai. Praėjusią savaitę LRT laidoje „Lietuva kalba“ profesionalai aptarė šiuo metu Seime kelio ieškančią iniciatyvą, kuri dalį pažeidžiamos visuomenės bando išvaduoti iš valstietiško voratinklio. Tai yra kanapių dekriminalizavimas arba, kaip mes Seime sakome, „dekrimas“. Galima sutikti ar nesutikti su abiejų pusių argumentais, vis dėlto sunku ramiai stebėti, kokia absurdiška yra pati reikalo esmė. Esmę galima sutraukti iki vieno sakinio: kadangi psichiką veikiančias medžiagas vartojantiems žmonėms valstybė negali padėti kitaip, kiškime juos į kalėjimus! Pagrindinis baudžiamąjį persekiojimą ginančios pusės argumentas toks: kol Lietuvoje neveikia efektyvi pagalbos ir prevencijos sistema (tai yra nauja biurokratija), mes kliaukimės senąja biurokratija – tai yra baudimu. Negi tai ne beprotybė valstybės vardu?
Netgi nepalaikydami nė vienos pusės – baudimo ar pagalbos šalininkų – mes privalome tvirtai saugoti individą. Lietuvoje marihuana yra draudžiama, todėl jos įsigyti turėtų būti apskritai neįmanoma. Būtent valstybė yra atsakinga už tai, kad Lietuvoje galima gauti narkotikų, kurie yra nelegalūs. Velniažin kur šių nelegalių medžiagų radę žmonės pirmiausia kenkia sau, o ne valstybei. Jeigu susižalos sveikatą, jie pirmiausia atsakys prieš save, o ne prieš Trispalvę ir Konstituciją. Deja, šiuo atveju kanapių pabandęs žmogus privalo sėsti į kalėjimą, nes, matyt, mūsų laisvėje trūksta vietos.
Tokia valstybė – tai ne mes.
O dar nė nepriėjome prie elektros kainų... Pats elektros rinkos dereguliavimas, kurį skatina Europa, iš esmės teisingas. Tačiau čia ateina anoniminė valstybė ir, užuot parengusi kuo paprastesnes sąlygas, kuria keliaaukštę biurokratijos mašineriją, kad tik žmonėms kiltų daugiau klausimų ir būtų dar ką pareguliuoti. Turiu omenyje nelaimingosios „Perlo energijos“ klientus, kuriems biurokratinis aparatas pasiūlė atskirą reguliavimą, užuot pritaikęs jau esamą. Kažkas Energetikos ministerijoje sėdėjo kelias savaites, kad tai sugalvotų, ir atidavė mums Seime balsuoti. O kam? Kad pareguliuotume dar truputį šen, dar truputį ten.
Man pasiūlius pataisą, kad nepriklausomo tiekėjo ne dėl savo kaltės netekę klientai patektų į visuomeninį tiekimą ir galėtų ieškoti kito tiekėjo trejus metus – taip, kaip visi kiti dar nepasirinkusieji, – mano sumanymui viena biurokratė Seimo Ekonomikos komitete paprieštaravo tokiais žodžiais: „Dėl šito siūlymo tiesiog matome, kad yra dėl duomenų atvėrimo straipsniai liečiami, kurie neturėtų būti koreguojami, na, ir manome, kad tiesiog siūlome nepritarti“. Paskui ji paaiškino, iš ko susidaro kitas, biurokratiškesnis tiekėjo netekusių vartotojų gynimo principas. Atleiskite, mums, liberalams, išlygos dėl išlygų netinka. Netinka sudėtingesnės reguliavimo schemos vien todėl, kad tarnautojas patingi „atverti“ ar „koreguoti“ mistiškus, vien ministerijoje žinomus duomenis.
Čia išvardyti gruodžio mėnesio atvejai – tik keli pastebėjimai iš Seimo liberalo kasdienybės. Kolega Ričardas Juška, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas, dar galėtų plačiai papasakoti, kada valstybė veikia pati sau. Čia ir Valstybės kontrolė kiekvienais metais bado pirštais į savo pačios krauju springstančią biurokratijos mašineriją, tačiau bevardžiams veikėjams ministerijose patogu išlaikyti status quo, kad atsiradus progai galėtų pasiūlyti dar vieną lubas pramušantį reguliavimą, draudimą arba kriminalizavimą (tarp kitko, jie nekalti – jų tokia funkcija).
Moralas?
Moralas toks, kad liberalus požiūris į teisėkūrą, liberalių idėjų gynimas yra gyvybiškai svarbus valstybės efektyvumui užtikrinti. Tai liberalui tenka dalia saugoti, kad neapdairių tarnautojų voratinkliais apraizgyta valstybė neužsidarytų savyje.
Savyje – tai yra nuo piliečių.