Studijos autoriai pabrėžia ne tik technologinius trūkumus, galimos kibernetinės atakos ir duomenų praradimo riziką, bet ir žmonių nuostatas: tokiam balsavimo būdui įgalinti reikia aukšto rinkėjų pasitikėjimo bei supratimo. Suprask, internetinis balsavimas nelabai veiks, nes Lietuvos gyventojai per mažai pasitiki valstybe, o skaitmeninė atskirtis gali „didinti visuomenės pasipriešinimą ir (arba) nepasitikėjimą rinkimų procesu iš esmės.“ Anot studijos, „Lietuvoje dabartinis skaitmeninio raštingumo įgūdžių lygis yra žemesnis nei kitų analizėje aptartų šalių, o tai yra didelė rizika, galinti sulėtinti visuomenės pasitikėjimą internetiniu balsavimu.“
Vadinasi, nors Lietuva yra viena pažangiausių skaitmenines technologijas vystančių šalių pasaulyje, internetinį balsavimą sužlugdys šeimų maršo ir panašaus plauko diskurso feisbuke suklaidinti žmonės? Juk kompiuteriu nesinaudojančių senelių niekas nevers balsuoti internetu – jie ir toliau galės balsuoti apylinkėje, namuose arba iš anksto. O lietuvių diaspora užsienyje? Ar jie irgi nepasitikėtų internetiniu balsavimu? Būtent užsienio lietuviams internetinis balsavimas būtų didelė paskata ir galimybė aktyviau įsitraukti į Lietuvos reikalus.
Man atrodo, studijoje regimas tradicinio ir internetinio balsavimo supriešinimas yra požiūrio ir iš esmės ideologinis klausimas. Kuo mes uždaresni, mažiau pasitikintys vieni kitais, tuo labiau bijome. Galbūt internetinis balsavimas kaip tik paskatintų atviresnes praktikas visuomenėje ir sustiprintų liberalią demokratiją? Patys studijos autoriai pabrėžia, kad tikintis įvesti internetinį balsavimą ateityje reikia kasmet vykdyti plačias visuomenės apklausas, šviesti žmones.
Kad internetinis balsavimas teigiamai keičia visuomenę ir ją augina, pastebima Estijoje, kuri pirmoji pasaulyje pasiūlė tokį būdą balsuoti ir nacionaliniuose rinkimuose. Anot šalies skaitmeninės transformacijos ekspertės Erikos Piirmets, „Estija atspindi bręstančią skaitmeninę valstybę, kurioje žmonės keičia procesus taip, kad jie geriau atitiktų jų gyvenimo būdą, nepakenkdami demokratinės, skaidrios visuomenės vertybėms ir principams“. Internetinis balsavimas siejamas ir su tuo, kad į Rygikogą išrenkama vis daugiau moterų. Premjerės Kajos Kallas virsmas viena stipriausių Europos lyderių – tai irgi internetu balsavusių rinkėjų nuopelnas.
Liberalų sąjūdis savo rinkimų į Seimą programoje tikėjosi, kad palaipsniui diegiant balsavimą internetu, „į valstybės valdymo klausimų sprendimą įtrauksime vis didesnį žmonių skaičių.“ Panašu, kad ekspertų išvada liberalų viziją atitolina, nes kitos politinės jėgos ateityje greičiausiai paisys internetinio balsavimo rizikų, o ne galimybių, ir nepalaikys liberalų siekio.
Vis dėlto neturėtume nukabinti nosies. Turbūt svarbiausias internetinio balsavimo privalumas tas, kad jis „gali padidinti rinkėjų aktyvumą, ypač tarp jaunesnio amžiaus asmenų.“ Estijoje praėjusiuose Europos Parlamento rinkimuose balsavo 37,7 proc. rinkėjų – ketvirtadaliu daugiau nei Lietuvoje (29 proc.).
Estai irgi supranta rusijos grėsmę. Jeigu rusai sugeba sutrikdyti net JAV rinkimus, Baltijos šalys nuo tokių kremliaus kėslų irgi neapsaugotos. Vis dėlto studijoje pastebima, kad Estijoje internetinis balsavimas įgyvendinamas jau apie 20 metų ir jokių kritinių pažeidimų neįvyko. Tad ar nereikėtų ir mums nustoti krūpčiojus?
Dabartinė Vyriausybė savo programoje numatė inicijuoti teisės aktus, kurie sudarytų galimybę įgyvendinti bandomąjį balsavimą internetu savivaldybių tarybų rinkimuose ir (arba) Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje Seimo rinkimuose. Akivaizdu, kad Vyriausybės pažado jau neištesėjome.
Vadinasi, dar vieną kadenciją Lietuva praleido progą sustiprinti pilietinę visuomenę ir demokratinę sistemą ir įtvirtinti savo, anot studijos, „kaip modernios ir technologiškai pažangios valstybės, pripažinimą pasaulyje.“